Saulėtas rytas, skaidrus dangaus mėlis nuteikė optimistiškai, tai iškart po pusryčių iškeliavau paklaidžioti miesto gatvėmis. Švelnus vėjelis maloniai gaivina, Lukiškių aikštėje linksmai šokčioja fontanėliai, lauko kavinukėse žmonės mėgaujasi gėrimais, kiti neskubėdami vaikštinėja, mėgaujasi besibaigiančios vasaros šiluma. O ji tikrai maloni. Nebėra tų alinančių karščių. Skrieju kartu su vėjeliu Gedimino prospektu, nuotaika pakili. Artėju prie Katedros. Ten šurmuliuoja žolynų turgelis. Moterėlės įvairiausių gražiausių žolynėlių surinkusios, tvarkingai į puokšteles surišusios - tikros menininkės. Įsižiūriu vieną kuklią, išradingai sukomponuotą, septynių žolynų puokštę. Prie jos dar gaunu kortelę su palinkėjimu: Laimės – linai; Sveikatos – aguonos; Meilės – gėlės; Duonos – rugiai; Pinigų – avižos; Pyragų – kviečiai; ir kartais truputis alaus – miežiai. Ir visos šios gėrybės sudėtos eilės tvarka nuo viršaus. Žaviuosi moterėlių išradingumu ir kruopštumu.
Su puokštelėmis žmonės eina į Katedros vidų. Ten jaučiama rimtis ir susikaupimas. Žvakių liepsnelės skleidžia ramią šviesą.
Žolinė – ypatinga šventė. Ji egzistuoja tūkstančius metų. Tai diena, kai švenčiama visuotinė augmenijos branda ir dėkojama už naują derlių.
Mano puokštelė skleidžia puikų aromatą, kuris man priminė vaikystėje atostogų metu kaimo klojime kraunamą šieną. Tai labai malonūs prisiminimai.
Žingsniuoju į Bernardinų sodą. Prie nedidelio fontanėlio pastebiu gražiausių rožių žydėjimą. Rausvi žiedlapiai vilioja prieiti arčiau ir įkvėpti švelnaus aromato, kuris lengvai svaigina, lyg ką tik subrandintas saldus vynas.
Lelijos tvenkinyje taip pat skleidžia rausvą šviesą. Ir nenuostabu. Juk Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. O hortenzijos, kiek tik pajėgė, tiek išskleidė savo gražiuosius žiedynus. Šventė jaučiama ir sode. Net Vilnelė tyliai plukdo savo vandenis, ir antelės rymo ant akmenų, lyg nujausdamos šios šventės prasmę.
Padėka už žemės subrandintą, aukštesniųjų jėgų palaimintą ir žmonių triūsu pelnytą derlių ir yra šios šventės prasmė.