Kristus ant ledo

                                       

Kartą Marija sutiko Kristų. Vos pažvelgusi, suprato, kad tai jis. Be to, sunku būtų supainioti,  nors ji matė ir Lietuvoje gyvus hipius, kurie stengėsi panėšėti į Jėzų, bet vis tik jiems buvo toli iki jo, o dabar ji išvydo prieš save tikrų tikriausią Dievo sūnų, kokį daugybę kartų regėjo sūnaus aptarnaujamose bažnyčiose, taip pat knygų iliustracijose ir kokį,  po teisybei,  pati vaizdavosi, gal net kaip tik jos įsivaizduotas labiausiai ir atitiko originalą, kuris stovėjo priešais.

Labas, Marija, ištarė dievas, ir ji nesumojo atsakyti kitaip, kaip tik pasiteirauti: iš kur žinai mano vardą?

Na,  jis tiesiog parašytas tavo akyse. juk ir tu nesuabejojai dėl manęs?

taip, bet aš tą supratau ne iš akių.

O iš ko gi?

sunku pasakyti,  bet į akis tikrai nežiūrėjau. Gal tik į barzdą.

Vadinasi, žmonės perskaito skirtingai, kas iš akių, kas iš barzdos. bet tu teisi, aš Jėzus.

taip, bet kodėl tu ne danguje, ne su Dievu, tai yra savo tėvu?

Dabar aš jau pats susipainiojau, kur tiesa, o kur fantazija, juk gal net ir sukūriau tą istoriją ar bent kažkokias užuomazgas, o paskui jau niekas negalėjo sustabdyti  besiridenančio žemyn sniego kamuolio, kuris priešingai – tik apaugo naujais sluoksniais, pabaigoje ir aš įtikėjau, kad esu kažkas. tačiau pasirodė, kad niekas manęs čia nelaukė, niekas negarbino ir nekėlė į padanges, dar blogiau, sužinojau, kad mano tėvas greičiausiai kažkuris iš piemenų berniukų, su kuriais Marija, mano motina smaginosi, kai suprato, kad Juozapas bergždžias. apie tai man papasakojo vienas iš tų piemenų, kai netikėtai nuskendo upėje, įsipainiojęs į žoles. kažkoks Dievo pirštas, ar ne?  

gal atsitiktinumas?

Netikiu atsitiktinumais. įsivaizduoji, jis jaunesnis už savo sūnų, nes nuskendo kai jam buvo vos šešiolika, na,  o man, kaip žinai, trisdešimt trys.

labai keista istorija, ištarė Marija. kodėl turėčiau tavimi tikėti?

Gali netikėti, tai nėra svarbu. šiaip pasidalinau, nes žinau, kad ir tu kaip ir aš nežinai, kas yra tavo sūnaus tėvas.

tu nori pasakyti, kad Marija ištvirkavo?

Taip man pasakojo tas piemuo. ji ateidavo naktį. jie sėdėjo prie laužo tą pirmą kartą, kai staiga prieš juos išdygo nuoga moteris. ji įsibrovė į jų tarpą ir nusišypsojo. po to apkabino abu šalia sėdinčius berniukus ir priglaudė prie krūtinės. kas jiems liko daryti?

Kai man pasiūlė parašyti kūrinį pavadinimu Kapas, tiksliau romaną, nors neįsivaizduoju, kad tai, ką dabar rašau, galėtų išvirsti į tokios didelės apimties veikalą, nes man net nurodė tikslų puslapių skaičių, tai yra 368, aš šiek tiek sutrikau arba, tiksliau išsireiškus, nepriėmiau rimtai šio pasiūlymo, bet kitą dieną, tai yra šiandien sėdau rašyti pirmas šovusias į galvą mintis. Pirmiausia, ką aš pagalvojau, tai yra tai, kad kapas – tai dviejų kubų iškastos žemės duobė, į kurią kartu su karstu galima sudėti ir kažkurią dalį, aišku, ne visą, žmogaus gyvenimo istorijos, nes visa ir netilptų, o, be to, diduma būtų apskritai neįdomi ir blanki, neverta skaitymo. Deja, dažnai toks ir yra visų mūsų gyvenimas: blankus ir nevertas skaitymo. Neapsigaukite didieji savimylos ir narcizai, iš tikrųjų jūs ir jūsų neva reikšmingas arba turiningas įvykių gyvenimas yra nulio vertas. Tai sakau drąsiai, nes, patikėkite,  pasipūtusius žmogeliūkščius atpažįstu iš tolo, jų dauguma.

Taigi, apie ką pasakotti? Apie save? Ne, aš toks pat niekuo neišsiskiriantis varganas tipelis kaip ir dauguma. Todėl teks išgalvoti knygos herojų ir prikurti įvairiausių nuotykių, kurių realiai gyvenime gal net nebūna. Tokia tad pradžia, o dabar – pirmyn.

Aivaras Mendoza iš paskutiniųjų mėgino atsiminti visa, kas svarbiausia. Mama ispanė Marija Mendoza, po Pilietinio karo persikėlė į TSRS, o 1940 metais atvyko į Lietuvą padėti sukurti Tarybų valdžią ir vedė jauną žydą Jakovą Kaganą.

Aivaras Mendoza gimė 1941 gruodžio 24 Orienburge, tiesa, tada dokumentuose jis dar figūravo kaip Aivaras Kaganas, žydas.

Kaip ir Jėzus Aivaras gimė per Kalėdas, kaip ir Jėzaus motina jo mama taip pat buvo Marija, kaip ir Jėzus jis gimė greičiausiai žydu, kaip ir Jėzaus motina, taip ir Marija negalėjo tiksliai pasakyti, kas berniuko tėvas.

1944 kartu su Raudonaja Armija Marija Kaganienė grįžo į Lietuvą atkūrinėti Tarybų valdžią ir gan greitai susidėjo su žydšaudžiu  Leonu Karpauskiu, aišku, apie jo darbelius karo metais nieko nežinojo, tik  vėliau  kažkas įskundė ir jis buvo suimtas. Laimei, Marija nespėjo su juo susituokti, bet dėl nederamo ryšio vis tiek buvo išmesta iš komunistų partijos ir aukštų pareigų. Gerai dar tik tai, kad Lietuvos aukšti partiniai veikėjai nebuvo itin priekabūs ir žiaurūs, tad ataskaitoje į Maskvą įrašė netinkamą elgesį, neišsiplėsdami detalėse, ir kažkaip tuo metu to pakako, matyt, maskviškiai turėjo svarbesnių reikalų, karas ėjo į pabaigą, reikėjo ruoštis iškilmingiems paradams, apdovanojimams ir taip toliau, tad apie knaisiojimąsi, kas ten ką padarė kažkokioje tolimoje Lietuvoje, nebuvo kada pagalvoti, taip jos byla su laiku ir paskendo užmaršties dulkėse, o  1945 gegužės 31 gimė Chuanas Mendoza, Aivaro netikras brolis. Žydšaudžio Karpauskio vaikas.

Pradėkime nuo pradžių.

Marija anksti įsijungė į pilietinį karą, jai tuo metu tebuvo penkiolika metų. Pirmas etapas buvo ryšininkės veikla tarp kalnuose veikusių partizanų ir kaimuose palaikymą jiems reiškusių valstiečių. Vėliau visgi jos vaikščiojimai į kalnus krito į akis valdžios pareigūnams ir jai teliko vienas paasirinkimas – likti su kovotojais.

Marija pasakojo Aivarui, kad Hemingvėjus knygoje Kam skambina varpai aprašė jų santykius. Dieve, mama, sako Aivaras, kam taip susireikšmini? Jau gana, kad Stalinas tave asmeniškai atsiuntė padėti lietuvių tautai išsivaduoti iš kapitalistų jungo.

Taip ir buvo, sako Marija.

Turbūt jie kalbėjosi taip:

Ernestas: žinai, aš parašysiu apie mus mano naujoje knygoje.

Marija: tu rašytojas?

E: taip, tau ką nesakė?

M: ne, o ką tu parašei?

E: Atsisveikinimas su ginklais, labai garsus romanas.

M: nieko nežinau.

E: o pirmas mano romanas buvo apie Ispaniją, vadinasi Fiesta. Parašiau jį labai jaunas.

M: Bet tu ir dabar jaunas.

E: taip, bet tada buvau visai vaikas.

M: ką tu parašysi apie mane?

E: kad tu labai graži.

M: eik jau.

E: rimtai. Ir labai gerai šaudai.

M: bet aš dar nieko nenušoviau.

E: ir gerai, spėsi dar. Eikš pas mane.

Ir jie mylėjosi. Žinia, Hemingvėjus buvo mergišius, berods, keturis kartus vedęs, galima tik įsivaizduoti, kiek merginų jis turėjo, galvoja Aivaras, gal ir tikrai galėjo ir per mano mamą pereiti, kas jam. Ir paėmęs tą romaną negalėjo ramiai skaityti tų vietų, galų gale numetė, taip iki galo ir neįveikęs. Per daug šlykštu, jam pasirodė. Galvoti apie mamą kaip apie fizinį objektą buvo nepakeliama.

Mokykloje jį dažnai pravardžiuoja, vadina Joške ir deklamuoja dvieilį – imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą žyduką. Dar klausinėja: ei Joške, ką veikia tavo Sara? Tai yra šlykštu ir jis niekaip su tuo neapsipranta. Jo įbrolis Chuanas priešingai – visų mylimas ir geidžiamas, ne tik dėl neeilinės išvaizdos, bet dar ir dėl to, kad yra ispanas, visiems tai yra kažkas tokio – ispanas, tai bent. Aivaras iš dalies nekenčia jo, iš dalies myli daugiau, nei tai leidžiama broliui.

Jie miega vienoje lovoje, kadangi butas  – vienas kambarys, perskirtas gremėzdiška spinta, už kurios Marija. Butas komunalinis, ta prasme, anksčiau jis buvo atskiras, o dabar jame gyvena trys šeimos ir dalinasi viena virtuve, tualetu ir vonia. Proletariškai, ne buržujiškai, nors Marija būtų galėjusi panašų butą turėti viena, jei vis dar būtų komunistė, bet dabar, kas jai belieka: keikti pasaulinę buržuaziją ir džiaugtis tarybiniu gyvenimu, stovint eilėje prie prausyklos.

Kai aš atėjau į būrį, pasakoja Marija, Ernestas jau kelios savaitės buvo atvykęs iš kito būrio ir kaip tik ketino vėl traukti toliau į šiaurę, jis rezidavo kaip JAV karo korespondentas, tačiau judėti buvo pavojinga, nes partizanai tik ką susprogdino tiltą, ir frankistų knibždėjo visi keliai, tad Hemingvėjus buvo priverstas laukti. Jis buvo subrendęs vyras,  labai dailus: aukštas, plačių pečių, vešlūs tamsūs plaukai, nepriekaištingi veido bruožai.

Marija šalia jo atrodė  vaikas, visa galva žemesnė, beveik be krūtinės, ištįsęs paauglys, ne daugiau. Tačiau iškart pajuto deginantį, tyrinėjantį jo žvilgsnį.

Ji visada tikėjo komunizmu, net ir po to, kai išmetė iš partijos. Nieko nekaltino, komunizmas čia ne prieko, sakė ji, aš pati sušikau savo gyvenimą ir apdergiau gerą idėją, susidėjau su niekšu. Stalinas buvo jai šventas, tuo labiau, kad asmeniškai porą kartų buvo su juo susidūrusi: pirmą kartą po Ispanijos, kai Frankas užėmė visą šalį, jie buvo priversti, kas spėjo ir norėjo, bėgti į TSRS. Ją priėmė Kremliuje, buvo visi aukščiausi vadovai, bet ji įsiminė tik Staliną, savaime suprantama, ir kažkodėl Beriją, tas tipas stačiai ją nurenginėjo akimis, nors ji anaiptol nebuvo įprasto rusiško standarto mergina, greičiau priešingai – trumpai kirptas liesas paauglys. Ten ji pirmą kartą gyvenime paragavo šampano.

Bet atsikratyti Berija jai visgi nepavyko. Kartą gatvėje prie jos sustojo limuzinas Čaika ir išlipę du civiliai juodai aprengti vyrukai paprašė ją įsėsti. Atsisakyti net nespėjo, buvo tvirtai suimta iš abiejų pusių už alkūnių ir, galima sakyti, įnešta į automobilį. Niekas nieko nesakė, nors ji kelis kartus griežtai pareikalavo pasisakyti, kas jie tokie ir ko iš jos nori.

Maždaug po dvejų metų 1941 pavasarį Marija jau iš Lietuvos buvo  trumpam pakviesta į politinį biurą aptarti padėties respublikoje. Kvietime buvo nurodyta, kad taip pat dalyvaus kitų Pabaltijo respublikų atsakingi partiniai veikėjai. Be to, kartu su Marija kviečiamas Petras Cvirka, pasirašė J. Stalinas, tad nieko neįtardama ji ir išvyko naktiniu traukiniu į Maskvą, prieš tai dieną pergulėjusi su savo vyru Jakovu, kuris labai nenorėjo jos išleisti, o traukinyje ją tiesiog gulte užgulė ir gan grubiai paėmė rašytojas Petras. Teisybės dėlei, Marija pripažįsta, kad labai jam ir nesipriešino, Cvirka buvo velniškai patrauklus vyras. Kremliuje, į kurį jie buvo nuvežti, Petrą palydėjo į pasitarimų salę, o Mariją įsodino į kitą automobilį ir nuvežė už miesto į Berijos vilą, kur ji praleido geras tris valandas. Grįžusi į Kremlių dar spėjo sudalyvauti bendroje delegacijų vakarienėje, po kurios Cvirka buvo išsiųstas kaip meno žmogus į Didįjį teatrą žiūrėti Gulbių ežero,  o Marija vėl keliavo į Berijos vilą. Į viešbutį grįžo tik ryte, per pietus į jos kambarį įvirto girtas Cvirka, o vakare jie jau kartu traukiniu važiavo namo.

Supranti, aš užmigau per Gulbių ežerą.  Tokia graži muzika.

Per kalėdas gimė Aivaras. Po devynių mėnesių. Pasakyti, kas tikrasis jo tėvas, Marija negalėjo.  

Mūsų kambaryje buvo du kazachai. Kartą jie surengė kažkokią ceremoniją, mums nepaaiškino, kas tai per ceremonija, o gal ir aiškino, bet kazachiškai, žodžiu, mes nieko nesupratom, bet jie liepė visiems dalyvauti. Ką darysi, niekas perdaug nenorėjo su jais ginčytis, nes jie nors ir vienmečiai, bet iš pažiūros atrodė vos ne dešimt metų vyresni, kūnai ištisai pažėlę, barzdas jie vos spėdavo skustis, kai tuo tarpu visi kiti atrodėme kaip vaikai prieš juos, tai ką ten priešinsies, galų gale ir buvo įdomu, ką jie sumąstė. Tai va, ceremonija visa vyko kazachų, tai yra jų kalba, aš gi nepžįstu kazachų ir nežinau, ką jie kalbėjo, esmė ta, kad mes stovėjome kaip žiūrovai, o jie kaip aktoriai scenoje kažką atlikinėjo, kalbėjo, šaukėsi kažko ir panašiai, visa tai atrodė lyg kokie burtai ar malda, velniai žino, be to, buvo daug judesio: jie tai klaupdavosi, tai guldavosi, tai vėl keldavosi, gestikuliavo, vos ne šoko ir taip toliau. Kai jau viską baigė, jie pranešė mums, kad dabar jie prieš dievą ir mus, kadangi mes esame neva liudytojai dievo akivaizdoje, tipo Alacho, yra susituokę. Na ir kas, pagalvojau, kam tas cirkas, bet iš tikrųjų visa tai buvo tik pradžia. Po vestuvių jie pareiškė, kad dabar miegos šalia, todėl vienas iš mūsų turėjo užleisti savo gultą kazachui. Naktį jie pradėjo tikrų tikriausią pisimą, su visais pačepsėjimais, atodūsiais ir kita. Net kalbino kitus prisijungti. Taip tęsėsi kas naktį. Galų gale pastebėjau, kad jų jau trys, o dar po dienos kitos jau penkiese. Kambaryje būti darėsi neįmanoma, kai kurie išeidavome į prausyklą ir ten prasėdėdavome iki ryto, bet jų gretos vis didėjo, ne visi ėjo savo noru, kai kuriuos prigąsdindavo arba paimdavo jėga. Iš dvidešimties kareivukų neliestų teliko viso labo tik šeši, jau ruošiausi blogiausiam, bet vieną dieną kažkuris pasiskundė vadovybei, kad buvo išprievartautas. Kazachai iškart buvo suimti, visi kiti, tame tarpe ir aš, apklausti. Paskui mūsų kambarį beveik visą perkraustė ką kur – vienus į kitas kazarmas, kitus į kitus pulkus, likau tik aš ir dar vienas. Blogiausia tada ir prasidėjo, į mus kareiviai žiūrėjo kreivai, pasišaipydami, rodydami nešvankius gestus, mums buvo priklijuotos panelių pravardės, nors mes tame nedalyvavome, bet kam tas rūpėjo, iki tarnybos pabaigos turėjau kęsti pažeminimus, ačiū dievui manęs bent nelietė, bijojo galbūt, kad aš paskundžiau ir vėl tą patį padarysiu. Gal dėl to vadovybė man ir tarnybą trimis mėnesiais sutrumpino, juk matė, kad geruoju gali nesibaigti, tų čiurkų gentainiai pavojingai artėjo prie manęs. Bet patikėk ir tų žodinių patyčių patyriau užtektinai, taip kad nesakyk, kad man gyvenime viskas klojosi geriau nei tau, čia viso to nepamatuosi.

Kai prasidėjo karas, tai buvo sekmadienį, visi nieko nenujausdami ramiai miegojo, kilo baisus košmaras, bombos krito ant namų, kaukė sirenos, rėkė žmonės, Marija  tik su naktinais išbėgo į gatvę pasitikti iš naktinės pamainos turėjusio grįžti Jakovo, bet jo niekur nesimatė. Grįžo į butą, telefonas čirškė kaip patrakęs, vos spėjo sugriebti ragelį, kai iš ten pasipylė įsakymas kuo skubiau atvykti prie miesto partijos komiteto, kuriame ji ėjo sekretoriaus pavaduotojo pareigas. Skubiai, pasiimti tik būtiniausius daiktus.

Reikėjo laiko pagalvoti, kas tie būtiniausi daiktai ir kaip Jakovas, svarbiausia jis, ką paimti dėl jo ir kaip informuoti, kur jis turi prisistatyti. Sėdo rašyti jam raštelį, bet parašyti nieko nesugalvojo, nes pati nieko nežinojo, tad tik lėtai apsirengė ir kiekvieną akimirką tikėjosi, kad Jakovas tuoj tuoj įžengs, juk pamaina baigėsi jau prieš valandą, iki namų penkiolika minučių kelio. Gal eiti pasitikti, bet jeigu prasilenks, kaip žinoti, kad jis tikrai eis tuo pačiu keliu, o jeigu aplinkybės privers jį pasukti kita gatve, juk bombarduoja, gal kurią gatvę užvertė griuvėsiais ir ji tapo nepraeinama? Telefonas vėl ėmė tiesiog kriokti. Taip, atsiliepė. Kodėl tu dar namie? Mes turime važiuoti. Jei nespėsi, kaltink save. Jei mūsų aktyvo nerasi, sėsk į sunkvežimį, kuris paims archyvą, aš pasakysiu vairuotojui apie tave. Tik paskubėk, nes ir jis po valandos išvažiuos.  Viskas, jos viršininkas partijos Kauno miesto sekretorius metė ragelį.

Vykdama traukiniu į Rusijos gilumą ji vėl susidūrė su Cvirka, kažkurioje stotyje jie atsimušė vienas į kitą. Kur vyksti?

Dar nežinau.

Gal į Maskvą vis tiktai? Mintyse galvojo – visai neblogai būtų vienoje vietoje šalia savęs, aišku, žmonai nežinant,  turėti dvi Marijas, nes ana taip pat Marija. Tik kaip ją įsiprašyti į tą patį traukinį, kad žmona, kuri laukė jo su karštomis bandelėmis vagone, nieko neįtartų, bet laimei Marija gana griežtai nukirto, kad į Maskvą nevažiuos.

Bet kodėl, visgi būtų neblogai, jei kitu traukiniu atvyktum, gal net padėčiau kažkur įsikurti, arba jei įsikursi pati, galėtum pranešti.

Nenoriu sostinės šurmulio. Iš tikrųjų ji bijojo dar kartą papulti Berijai į rankas. Cvirkai, aišku, to nepasakė, tik užsiminė, kad yra nėščia ir tėvas, ko gero, yra jis, Petras.

Rašytojas labai apsidžiaugė ir paprašė, jei gims sūnus, pavadinti jį Aivaru. Pats jau turėjo vienmetį sūnų  ir dar vienas, net ir nesantuokinis, būtų jam didelė palaima.

Tai latviškas vardas. Per suvažiavimą susipažinau su latviu, toks Aivars Pietniks, gal prisimeni? Tada dar pagalvojau, gražus vardas, gaila, jau buvau pavadinęs sūnų Andriumi, būtų malonu kitą vadinti Aivaru. Tu ne prieš?

Bus matyti.

Jakovas skubėjo namo. Tikrai. Juk prasidėjo bombardavimas, aišku, kad tai ne manevrai, tai karas. Karas, kurio tikimybę taip atkakliai neigė Marija. Ir visa komunistų partija. Jį net išmetė iš komjaunimo prieš dvi savaites, nes jis atvirai skleidė fabrike paniką ir baugino darbininkus. Pasirodo buvo teisus, bet kas iš to. Pamaina tik baigėsi. Jis net nepersirenginėjo ir nesiprausė, rūpėjo kuo greičiau pamatyti Mariją. Išbėgo per vartus ir suko į artimiausią skersgatvį. Ne tuo keliu, kuriuo eidavo įprastai. Mėgino trumpinti atstumą.

Nuo medinio namo atsiskyrė du vaikinai, vieną jis pažinojo iš mokyklos laikų, tai buvo Karpauskis. Berods, vardas Leonas. Jakovas stengėsi prasmukti pro juos, nes grįžti buvo per vėlu.

Kur skubi? sustabdė Leonas. Juk bombarduoja, bandė taikiai išsisukti Jakovas.

Neskubėk, žydams į aną pusę.

Kaip tai, juk namai priešais?

Tau jau nereiks namo.

Leonai, nejuokauk, žmona laukia...

O, tu ir vardą mano prisimeni. Duok penkis. Ir čia pat užsuko ranką už nugaros.

Paleisk, sulaužysi.

Nieko. Sauliau, duok virvės galą, surišime šitą Joškę.

Prašau, Leonai, nedaryk to, prašau.

Jakovas buvo dviem metais jaunesnis už Mariją. Gražus, lieknas berniukas. Marija įsidėmėjo jį vos pirmą kartą pamatė. Kai ją pristatė kaip pilietinio karo Ispanijoje dalyvę mokyklos komjaunimo aktyvistų sueigoje. Visų akys žibėjo, jai pasakojant apie mūšius su frankistais. Ypač arti sėdėjo Jakovas. Toks beūsis, švelnus vaikas. Jis buvo tik baigęs mokyklą ir vertė jos pasakojimą iš rusų kalbos į lietuvių. Paskui jie dar du kartus susitiko miesto komjaunimo aktyve ir po savaitės susituokė.  

Jis buvo aršus meilužis. Marija nuo jo pavargdavo, bet buvo laiminga. Kartu pedantiškai tvarkingas. Dėl to dažniausiai jie ir susikivirčydavo, tai nepastatė kėdės į vietą, tai kojinės po lova ir panašiai. Iš pradžių viską užgniauždavo bučiniais, paskui jie nebegelbėjo, turėdavo tvarkytis. Labai to nemėgo. Klausyk, ar tu vedei tarnaitę? Marija, nesuvulgarink visko, tiesiog išplauk stiklinę, nepalik, kad pridžiūtų lūpų dažai.

Po Maskvos ji negalėjo prisileisti jo bent savaitę. Jakovas ėjo iš proto ir pagrįstai įtarinėjo ją neištikimybe. Galų gale pavyko jį nuraminti, tačiau kiekvieną kartą vietoje Jakovo virš savęs regėjo arba Beriją, arba Cvirką. Kartais net Hemingvėjų. Ir niekada Jakovo. Seksas daugiau neteikė pasitenkinimo, vien tik nusivylimą.

Bet apie birželio vidurį suprato esanti nėščia. Pasisakė vyrui. Jakovas buvo dešimtam dangui, jis taip sakė (kodėl ne devintam?). Skubėdavo namo ir bijojo tik vieno – karo, kuris, buvo įsitikinęs, turi tuoj tuoj prasidėti.

Dabar tu.

Kodėl?

Nenori?

Ne.

Bet tau patiko?

O kokio atsakymo tu nori?

Tu neatsakei.

Ir neatsakysiu. Aš gi neklausiu, ar tau patiko.

Man patiko.

Kas?

Tavo kvapas. Skonis. Viskas.

Pas Petrą į Vilnių atvažiavo su Aivaru. Mažasis Chuanas liko namie, prižiūrimas kaimynės.  Cvirka buvo tik išrinktas Rašytojų sąjungos pirmininku, Marija perskaitė apie tai laikraštyje ir tikėjosi, kad jo postas padės kažkaip (ji nesuprato kaip, bet juk Petras rašytojas, su fantazija), reabilituoti ją pačią, juk ji nieko blogo nepadarė, ir tėvas pasistengs dėl savo sūnaus motinos.  Tačiau Cvirka, vos pažvelgęs į Aivarą, pasakė, tai ne mano sūnus. Atleisk, man skambina iš partijos komiteto, negaliu ilgiau kalbėti. Viso gero.

Po metų jo neliko. Apie tai irgi perskaitė laikraštyje. Į laidotuves, savaime suprantama, nevyko.

Prie mokyklos Chuaną sustabdė kažkoks vyriškis.

Atleisk, sužinojau, kad tu Marijos sūnus. Kur eini?

Į treniruotę, bet ko jūs norėjote?

Aš tavo tėvas.

Nejuokaukit, mano tėvas miręs. Vyriškis buvo šviesių plaukų, kaip ir jis pats, tik pradėjęs žilti. Malonių, net dailių veido bruožų. Chuanui sutankėjo širdies dūžiai, ėmė skaičiuoti: dvylika, dvidešimt du...

Ne, tu disponuoji klaidinga informacija. Mane nuteisė ne mirties bausme, tik dešimt metų kalėjimo.

O siaube!  Tai dar blogiau, nei galvojau.

Ką tu galvojai?

Na, mama sakė, kad mano tėvas kariavo, žuvo prie Berlyno.

Kaip tai panašu į ją. Tu skubi?

Dabar jau nebe.

Tada paimsiu mums ledų. Abu prisėda parke ant suoliuko.

Bet kodėl turėčiau jumis tikėti?

Paklausk mamos apie Leoną Karpauskį.

Tai jūs?

Taip. Galų gale koks tu panašus į mane, net netikėjau. Jau kelias dienas stebiu tave.

Kodėl tada ji suteikė man savo pavardę, ne tėvo?

Matai, jai buvo gėda. Po karo mane suėmė už tarnavimą vokiečiams. Ji juk buvo arši komunistė.

Ją reabilitavo ir grąžino į pareigas bei perkėlė į atskirą butą.

Hmmm, matai kaip. Centre?

Taip, prie salos. Labai nebloga vieta. Mes dažnai ten žaidžiam su draugais. Nors dabar gal rečiau. Mažai laiko, treniruotės, pamokos ir panašiai.

Kiek kambarių?

Trys. Visi turim po kambarį. Bet jau turiu eiti.

Ką lankai?

Fechtavimą.

Aristokratiška sporto šaka.

O kaip gi, juk aš ispanas.

Galėsim dar pasimatyti?

Būtinai, man buvo malonu. Galiu apie tave pasakyti mamai?

Žinoma, norėčiau su ja susitikti.

Aš pasakysiu. Iki pasimatymo.

Nedrįsk daugiau su juo susitikinėti, Marija buvo įsiutusi.

Bet kodėl, jis mano tėvas!

Tavo tėvas, nusiviepė ispanė. Žinai, už ką jis sėdėjo kalėjime?

Tu sakei jis žuvo prie Berlyno.

Nesvarbu, ką aš sakiau. Ji lakstė po kambarį ir kilnojo daiktus, kuriuos paskui vėl padėdavo kitoje vietoje. Jis buvo žydšaudys.

Jis man to nesakė. Tik kad tarnavo vokiečiams.

Vokiečių dar nebuvo, kai jie sugaudė žydus, tame tarpe ir tavo brolio tėvą. Taip taip, man pasakojo toks Leono draugelis. Saulius. Tą patį rytą, kai prasidėjo karas. O aš taip laukiau, taip laukiau.

Kas buvo paskui?

Nieko įdomaus, jie suvarė visus žydus į kažkokį garažą. Tyčiojosi, liejo šaltu vandeniu, o paskui sušaudė. Leonas taip pat dalyvavo. O tas Saulius sakosi neištvėręs ir pabėgęs. Turbūt taip ir buvo, nes jo nenuteisė, radosi, kas patvirtino jo žodžius. Todėl nedrįsk su juo bendrauti, girdi?

Girdžiu, girdžiu, nerėk.

Atidaryk, Chuanai, kodėl užsirakinai? Ar girdi? Beldžiasi.  Nebūk užsispyręs, atidaryk.

Kas atsitiko, Aivarai, kodėl tu brauniesi pas brolį? Jis miega.

Nė velnio jis nemiega. Man reikėjo pasiskolinti naują sąsiuvinį.

Rytoj pasiskolinsi, eik miegoti. Marija uždaro duris paskui Aivarą ir eina rūkyti į virtuvę.

Nerūkyk virtuvėje, Aivaras iškiša galvą pro duris, rūkyk laiptinėje. Nenoriu mirti nuo tavo nikotino.

Gerai gerai, tu teisus. Eik gultis.

Aivarai Mendoza, stokitės. Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt šeštų metų vasario septyniolikta diena. Jūs nuteisiamas dviejų metų bausme už nepilnamečio berniuko tvirkinimą, bausmę atidedant vieneriems metams. Tam laikui privalote palikti esamą parapiją ir prašytis savo vyresnybės perkeliamas į kitą miestą, o geriau į kaimą. Supratote nuosprendį?

Taip, draugas teisėjau. Dėkoju.

Kodėl tu įstojai į seminariją? Per tave motiną vėl išmetė iš partijos. Gerai dar, kad buto neatėmė. Tu kažkoks nesveikas, iš tikrųjų.

Chuanai, ...

Tik nereikia, neliesk manęs.

Aš tik noriu pasakyti, kad man buvo sunku. Taip, sutinku, tau nebuvo lengva armijoje, bet įsivaizduok kaip man ten būtų. Todėl geriau pasirinkau seminariją. Neteisk manęs. Tu mane ir taip atstūmei, ar to tau dar maža?

Atstūmiau, hmm... Turėtum dėkoti man.

Kodėl?

Nemanau, kad tau būtų ...

Sakyk.

Mano tėvas, amžinatilsį, prisidėjo prie tavo tėvo žydo nužudymo.

Kaip?

Paklausk Marijos.

Kodėl tu ją taip vadini?

Todėl kad aš ją išlaikau. Ji niekur nedirba. Po velnių. Tegul nors namus tvarko.

Galiu kada nors užeiti?

Kodėl ne, tai juk ir tavo butas. Į tavo kambarį aš neužeinu, jei nori tai išgirsti.

Tu ir į savo manęs neįleisdavai.

Jau pasakiau tau priežastį.

Aš tave visada mylėjau.

Nutilk.

Marija nežinojo, kur yra jos kapas.  Kai persikėlė pas Aivarą į nedidelį miestelį Lietuvos šiaurėje, kur jį nutrėmė bažnyčios vadovybė už kažkokius prasižengimus,  ji turėjo laiko pakeliauti po apylinkes, susipažinti su kaimais, kaimeliais, vietiniais gyventojais. Visiems darė įspūdį jos ispaniška apranga, kurią dabar galėjo laisvai nešioti, tamsus gymis ir netaisyklinga tartis.

Bet tos vietos, kur buvo palaidota, ji niekada nelankė. Sąmoningai aplenkdavo pasitaikančias kapinaites. Mirtis ir viskas, kas susiję su ja, jos niekada nedomino. Nors gyvendama pas sūnų kunigą ir jam talkindama, pamažu įsitraukė į religiją ir galiausiai atrado, jog Jėzus buvo pirmasis komunistas Žemėje ir buvo pirmasis, kuris pasisakė už komunizmą. Tokiu būdu religija ir komunizmo idėjos jos sąmonėje natūraliai susigyveno ir net apeigos neatrodė svetimos, nes komunistai irgi mėgo visokius pasirodymus, ritualus, paradus, baletus ir panašiai.

Leonas gi puikiai žinojo tą vietą, kurioje ilsėjosi jo kūnas. Dar tarnaudamas policajumi buvo išvaikščiojęs visą Kauną ir apylinkes skersai išilgai, ieškodamas žydų. Nemažai jų ir surado. Dabar, tiesa, jis jau nebuvo toks tikras, ar gerai tada pasielgė, ypač, kai sužinojo apie masinius žydų naikinimus koncentracijos stovyklose, ir, aišku, įkalinimas taipogi įkrėtė šiek tiek proto. Dabar Leonas

Karpauskis gėdijasi savo praeities, tik kam ji rūpi. Anapus mažai kam įdomi tavo praeitis. Visi daugiau rūpinasi savo istorija ir tais, kurie liko už ekrano.

Karpauskis tikėjosi ir bijojo anapus sutikti Jakovą. Juk daug matytų ir pažįstamų iš karo veidų sutiko, o štai Jakovo ne. Gal žydai anapus turi kitą vietą, savo Jeruzalę ir su savo priešais nebesusitinka. Gerai, kad taip būtų, nes Leonas iki mirties negalėjo užmiršti to žvilgsnio, kuriuo jį gręžė Jakovas. Ir ko jis pristojo, ko jam iš manęs reikia, galvojo tada Karpauskis. Jis nešovė į savo bendramokslį, nors bendramoksliu galima vadinti sąlyginai, Jakovas mokėsi dviem klasėm aukščiau, bet visgi kažkaip sužinojo Leono vardą, kažkodėl tas Leonas jam įstrigo, nors buvo jaunesnis, čia mįslė Karpauskiui, tačiau šauti į tą ištįsusį žydą, kurį neaišku už ką pasirinko simpatiška ispanė – ir juk būtent keršto ir pavydo skatinamas Leonas tada pirmą karo dieną, vykstant bombardavimui, sutapimas ar ne, še tau kaip ant lėkštutės prakeiktas žydo gabalas, kaip galėjo jis, tikras lietuvis, iki pašaknų europietis, mėlynų akių, beveik arijas (o gal iš tiesų? nieko negali žinoti) jo nesustabdyti ir neatgabenti į tą prakeiktą garažą, – bet šauti jis neišdrįso, be to, ir stovėjo šiek tiek atokiau, nors, žinoma, galėjo bet kada pakreipti šautuvą ir nudėti tą stulpą, bet viduje kažkoks cenzorius neleido to daryti, jis tik jautė įsmeigtą ne smerkiantį, ne, greičiau kažkokį gal net meilų, malonų, atleidžiantį žvilgsnį, ir ko jis nori, ko jam reikia iš manęs tam žydui, kol galų gale jis nukrito, ir žvilgsnis pakeitė kryptį, neužgeso, tik dabar jau žiūrėjo į dangų. Leonas nematė, kada jis nukrito ir kas jį nušovė, nes pats tuo metu, norėdamas pabėgti nuo Jakovo akių, kiek galėdamas įnirtingai, be gailesčio pleškino iš šautuvo į kitus žydus: štai kažkoks apskuręs senis, turėk, šalia jauna žydė su vaiku rankose, priimk palaiminimą, dar kažkoks verkiantis paauglys su smuiko dėklu rankose, pareik ant švenčių, ir tada pamatė, kad Jakovo žvilgsnis nuo jo pasitraukė. Vėliau priėjo prie negyvėlio, bet akys vis tiek gręžė dangų, ir ko tu nerimsti, žydpalaiki, kinas baigėsi, gali užsimerkti.

Girdžiu girdžiu, nerėk. Dėl šventos ramybės. Geriau jai nieko nesakyti.  

Ir Chuanas toliau susitikinėjo su tėvu. Suprantama ne dažnai ir ne viešai. Juk motina vėl didelė partinė veikėja, nuolat įsitempusi, iš esmės stengiasi dėl abiejų berniukų. Tą Chuanas jau sugeba suprasti. Todėl jei nueina kažkur su Leonu, tai dažniausiai būna kinas, tamsi salė, vietos salės gale, jie gali netrukdomi šnabždėtis arba tiesiog būti šalia ir to abiem būdavo gana.  

Kartą Leonas pristatė Chuaną močiutei, savo motinai. Ji niekaip negalėjo priimti ispaniško vardo, kas čia per vardas, negali lietuvis turėti kažkokį amerikonišką vardą. Ispanišką, pataisė motiną Leonas. Koks skirtumas, turi būti Jonas, Jonukas, Jonelis. Gerai gerai, juokėsi Chuanas. Močiutė jam labai patiko. Išvis, tai buvo naujas reiškinys jo gyvenime – močiutė.

Iš Sibiro, kur buvo ištremta kartu su vyru, grįžo viena. Karo metu jie nepritarė sūnaus įsitraukimui į tarnavimą vokiečiams, bet paveikti nieko negalėjo, Leonas jų neklausė. O po karo iškart paskui sūnų ir tėvai keliavo nežinion.

Užeik dažniau, gali ateiti ir vienas be Leono, atsisveikindama pabučiavo anūką.

Chuanas kartais ir užbėgdavo, ypač po treniruotės, nes toji su Leonu gyveno šalia Žalgirio stadiono, kur buvo sporto mokykla, nes būdavo labai alkanas. Močiutė visada jį palepindavo.

Kur tu pasisotinai, klausdavo Marija, kai jis atsisakydavo valgyti pašildytą kugelį.

Pas draugą, atsakydavo Chuanas.

Kai sukako šešiolika, jis nuėjo kartu su tėvu į registracijos skyrių ir pasikeitė pavardę, tapo Karpauskiu. Chuanu Karpauskiu. Vardo keisti nenorėjo, kažkas likti turėjo ir motinai. Jai, aišku, apie tai nieko nesakė.

Ji pati sužinojo, kai atėjo šaukimas į karinį komisariatą Chuanui Karpauskiui. Žiūrėjo į popieriaus lapą ir niekaip negalėjo suprasti, kas parašyta, visa praeitis, tas apkvaitimas, beprotystė, kuri apėmė ją tada, sutikus Leoną, žavų beveik vokietį, mėlynakį, išsitaršiusiais šviesiais plaukais jaunuolį, kuris užkalbino ją, norėdamas papasakoti apie Jakovą.

Kai grįžinėjo rusai, Leonui nepavyko pabėgti kartu su vokiečiais, jie rūpinosi savo sveiku kailiu, o kas bus su policajais, kurie jiems talkino, fašistų nejaudino. Be to gi Leonas ir neišsitarnavo iki kokio nors aukštesnio laipsnio, buvo paprastas baltaraištis, nors pats save išdidžiai vadino policajumi. Ką gi, nusprendė išmesti raištį ir atgulti į dugną, ta prasme, nekišti nosies į viešumą. Praeis kažkiek laiko ir viskas užsimirš, galų gale jis nieko blogo ir nedarė, pamanyk, kartais pereidavo per gatvę su baltu raiščiu, bet gi jis buvo ant kairės rankos, tai iš dešinės nelabai kas ir matė. Nors tokie pasiteisinimai, aišku, ir pačiam Leonui buvo juokingi, bet kai skęsti, griebiesi ir už oro. Taip, kartais užeidavo į kokią krautuvę, paimdavo papirosų ir nesumokėdavo. Taip pasitaikydavo, bet juk tai smulkmena. O žydai tai kas – jie ne žmonės, ir jeigu jis kokį kada nors ir įskundė arba net ir nušovė, tai juk karas, kare visi kažką nušauna, arba tu, arba tave.

Ne, vis tiek jo nepaglostys, tai faktas, tada geriau jau sėdėti pas mamą ir nekišti nosies, tik kad ji ne visada nori pirkti papirosų, sako, kad tai kenkia, nesąmonė.

Taip ir prasėdėjo Leonas beveik visą vasarą, tik pabaigoje vakare jau temstant išėjo prie Nemuno paslampinėti. Žiūri – ant žolės su mažu vaiku ogi kas sėdi, kažką vaikui rodo ir aiškina, ogi Marija, na ta, kuri į jį jokio dėmesio kažkada nekreipė, susidėjo su tuo žydu, kuris net jo vardą sužinojo, paskui iki mirties akių nuo jo nenuleido, ir ką jis tuo žiūrėjimu pasakyti norėjo? Dabar ji greičiausiai jo vaiką augina, aiškina kažką jam. O gal prieiti, apsimesti, kad girdėjau apie Jakovą, tik kažin, ar tai nebus labai pavojinga?

Tą pačią naktį jis jau miegojo jos lovoje. Netikėjo, kad taip greit pavyks. Tiesa, dabar ji jau nebuvo tokia pritrenkiančiai graži, kaip prieš kažkiek metų, kai pamatė pirmą kartą, o ji pasirodo jo ir nematė niekada, dabar pati prisipažino. Tai mat kaip, gal jei būtų jį pamačiusi, gal net Jakovo nebūtų įsimylėjusi? Nors ką gali žinoti, Jakovas visgi buvo vyresnis už jį, o jis faktiškai paauglys tada dar skaitėsi. Bet pasvajoti juk galima: jei Marija tada būtų su Leonu, tai jam nei tų žydų nebūtų reikėję žudyti, būtų į rusyną karui prasidėjus pasidavęs (nors jei atvirai – jis statė už vokiečius, kas galėjo pagalvoti, kad  laimės driskiai), kaip ji ten sakė tas miestas, Orienburgas, kad jį kur galas, nors skamba visai vokiškai, bet vistiek ne Maskva, ne sostinė   (kodėl ji ten nusibeldė?), viskas kitaip galėjo pasisukti, ir vaikas dabar būtų ne mažasis judėjas, bet lietuvis.

Tik Marija dabar buvo jau nebe ta, arba Leono skonis išlavėjo, tiek gražių mergų turėjo. O Marija po karo ir su vaiku tokia perkarusi bobšė, vieni kaulai, nei papų, nei subinės. Ko norėti, juk ir vyresnė už Leoną turbūt kokiais keturiais ar net penkiais metais. Bet gerai, kad ją sutiko, ji didelė viršininkė mieste, iš pačios Maskvos atsiųsta, paties Stalino, čia susitvarkyti. Tai jeigu jis pas ją prisiglaus, o Marija atrodo tik to ir nori (kažko labai mano snukis jai patiko), tai gyvenimas tada gal dar nežuvęs užsiėmimas. Tik kaip to vaiko, žyduko atsikratyti, kaip akmuo koks ant sąžinės. Na, bus matyt, gal į vaikų namus atiduoti, ar kaip?

Apie Jakovą nieko ypatingo nepasakė, tik tiek, ką iš tikrųjų žinojo, sugalvoti kažką kito neužteko fantazijos, todėl papasakojo beveik taip, kaip ir buvo: per bombardavimą išbėgo į gatvę ir išvydo kaip jos vyrą (žinojo, kad Jakovas vedęs, nes buvo neišskiriami draugai) sulaikė kažkokie tipai, jis jų nepažįsta, dar norėjo įsikišti, bet tie pavarė Leoną šalin, o tą, reiškiasi, kaip žydą, juk jis žydas, ar ne, tai va, jį ir nusitempė. Kur, nežinau, nėjau iš paskos, reikėjo tėvams pagelbėti, o Jakovui galvojau nieko nenutiks, na gal tik apklaus ir paleis. Bet kitą dieną teko eiti link kapinių, mama norėjo močiutės kapą pažiūrėti, ar nesubombardavo, ir kaip tik praėjome pro Lietūkio garažą, jis šalia kapinių, žiūrim, minia žmonių susirinkusi, ir aš prasibroviau prie tvoros, ten kieme žydai išrikiuoti, ir Jakovas priekyje, kadangi aukščiausias iš visų. Na ir prasidėjo šaudymas, aš nemačiau, kas šaudė, nes tvora užstojo, bet Jakovas tikrai krito, tą tai mačiau, o kad žinojau, kas jo žmona, tai ir norėjau pranešti, bet tavęs nebuvo niekur, visą laiką ieškojau ir dabar tik suradau. Labai džiaugiuosi, aišku, nesidžiaugiu dėl Jakovo, bet džiaugiuosi, kad galiu iš pirmų lūpų pranešti.

Jis kalbėjo, o aš galvojau, dieve, koks jis gražus ir jaunas, kokios lūpos. Paskui tos lūpos bučiavo mane. Negalėjau susikaupti ir prisiminti Jakovo, atleisk man, žydų karaliau, galvojau tik apie šitą beveik vokietį lietuviuką.

Mama man labai daug apie save išpasakojo, kai gyveno su manim bažnytkaimyje. Tiksliau ji ateidavo išpažinties ir ten pasakodavo kaip kunigui, kaip išpažintį. Namie nedrįsdavo to pakartoti, sakydavo, tu negali viešinti išpažinties. Taip mes ir bendravom labai atvirai per metalinį sietelį.

Ir ką gi ji pasakojo?

Viską: ir apie Hemingvėjų, ir apie Cvirką, ir tavo tėvą. Ji nežinojo, kieno aš sūnus.

Žydo tu, žydo sūnus, kas tau dar neaišku?

Nesakyk, galiu būti ir Berijos, jis gruzinas, nežinau, ar labai jie skiriasi nuo žydų.

Tas pats velnias, Hitleris jų irgi neskyrė, visokių čigonų ir taip toliau.

Homoseksualų turi galvoje?

Aš tavęs nesmerkiu. Tu mano brolis.

Kažkada Mariją pasiekė laiškas iš partijos Centro Komiteto. Kažkokiu būdu ją susirado nedideliame miestelyje, į kurį buvo perkeltas, paaukštintas Aivaras. Miestelis prie pat Latvijos, keistu pavadinumu Skuodas. Jai taip ir nepavyko išmokti tarti dvibalsį uo, visada sakydavo ogienė, obolys, dona. Skodas.  Taip ir sakydavo: sūnus tarnauja Skode.  Išdidžiai, nes tai buvo karjera.  

Ir štai laiškas. Drebančiomis rankomis atplėšė, kai Aivaras išėjo į mišias, kam dar jį nervoti,  jeigu ten kažkas blogo. Nors kas gali būti blogo, ji gi išmesta, kas dar blogesnio? Bet vis tiek širdis daužėsi. Pasirašė partijos pirmininkas Algirdas Mykolas. Apgailestavo, kad ankstesnė vadovybė taip negražiai su ja pasielgė, kvietė sugrįžti į gretas ir persikelti gyventi į miestą.  Partijos bilietą gali atgauti ir paštu, bet Algirdui Mykolui būtų garbė pačiam įteikti. Už mėnesio važiuos per rajonus, bus ir Skode, tai jeigu Marija nepasididžiuos, mielai išgers su ja stiklinę arbatos. Geros sveikatos ir laimės. Pagarbiai AM.

O paskui ji mirė. Nežinia nuo ko. Turbūt šiaip pasimirė, gal buvo laikas. Bet visą laiką buvo laiminga, kad vėl bus komunistė. Tiesa, ji nesuprato, kodėl Lietuva nori atsiskirti nuo Maskvos, nes juk būti kartu su stipria valstybe jos galva yra geriau, vieni lietuviai komunizmo nepastatys, tai faktas, bet jei taip nori pabandyti, tegul bando, paskui nulenkę galvas turės vėl prašytis atgal priimami, nes juk vakarų imperializmas jų oi kaip nepagailės, suvalgys su visa neužteršta gamta, tik ar priims Maskva atgal atskalūnus, štai kur klausimas, nors priims, Rusija humaniška ir atlaidi, neveltui tokį karą atlaikė. Gal tik pirštu pagrūmos, ech jūs, neklaužados.

Labiausiai bijojo Aivaras pranešti motinai. Seminarija dokumentus priėmė, bet pareikalavo raštiško tėvų sutikimo, nes žingsnis labai rimtas, o mama, ar tik ne partijos funkcionierė, tokia reta pavardė, tad nieko nuostabaus, kad klausiame, ar ne?

Taip, sutikimas bus, tik dėl tėvo vargu, bet kuris tėvas yra miręs. Kaip tai gali būti? Raštinė išpūtė akis.

Jakovą Kaganą nužudė fašistai, Lavrentijų Beriją sušaudė komunistai, o Petrą Cvirką nunuodijo kgbistai. Visi jie galėjo būti tėvais, aš nežinau kuris. Ir mama taip pat.

Hm, geriau garsiai jūs to nekartokite, tada pakaks mamos sutikimo.

Mama jau buvo informuota. Ji nenustebo, tik paklausė kodėl.

Nenoriu į kariuomenę.

Aišku, kodėl tau kariauti, užtenka aš prisikariavau. Aš pasirašiau sutikimą, tikiuosi tu nesigailėsi.

Ačiū, mama, tikrai ne.

Blogiausia buvo per šimtadienį. Iki tol jo niekas nepastebėdavo, tiksliau ignoruodavo, bet neseniai Aivaras pakeitė pavardę į Mendozą, mamos mergautinę. O ir ji kartu atsisakė Kaganienės titulo ir vėl tapo Marija Mendoza. Partijos funkcionierė ispanė, kurios sūnus žydas.

Bet pavardė gelbėjo. Visi staiga prisiminė, kad jis to gražaus ispano Chuano brolis, nors ir ne toks įspūdingas. O per šimtadienį kažkas apsėdo Živilę Urbonaitę. Ji aiškiai norėjo Aivarą pasiguldyti po savimi.

Urbonaites tėvas buvo milicijos papulkininkis ir turėjo gauti paskyrimą į sostinę, todėl duktė ir pagalvojo: paskutinė savaitė šitame kaime, taip ji vadino Kauną, tai kodėl nesugulti su žydu ispanu, gandas nespės paskui ją į Vilnių, o ji turės neprastą įrašą savo seksualinėje biografijoje. Mokyklos viršutinio aukšto laiptinėje ėmė atseginėti Aivaro kelnes, bet žydas pasirodė skūpus ir nenorėjo dalintis su ja savo turtais.  Mendoza tiesiog pabėgo. Pavymui ji šūktelėjo jam – gaidys, ir tuo viskas baigėsi.

Namuose Aivaras užsidarė kambaryje ir net neįsileido Chuano. Tada galutinai ir apsisprendė dėl seminarijos, tik niekam nesakė. Niekam.

Partijos bičiuliai iš pradžių tik priekaištavo dėl sūnaus stojimo į seminariją, bet kuo toliau, tuo labiau jai buvo primenamas nederamas komunistės sūnaus akibrokštas – noras tapti kunigu. Kur tai matyta – iš komunizmo statytojų viršūnės į kažkokį išgalvotą religijos opiumo pagardintą rojų, koks auklėjimas šeimoje, ar tokiam komunistui vieta statytojų gretose ir panašiai, dar kažkas pridėjo, kad komunistė Mendoza jau buvo susitepusi su fašistų talkininku Leonu Karpauskiu ir, tik pamanyk, kitas jos vaikas garbingą komunisto vardą Mendoza pakeitė į to žydsaudžio Karpauskio. Melas, sušuko Marija. Kaipgi, tai už ką jį ištrėmė, nekaltų tarybų valdžia nesodina. Taip ji antrą kartą neteko partinio bilieto.

Kurį laiką mėgino skandinti širdgėlą degtinėje, bet labai greitai suprato, kad tai ne jai. Bandė įsidarbinti. Niekas negalėjo suprasti, kokį darbą buvusiai funkcionierei galima suteikti, kad ir ji neįsižeistų, ir jiems patiems nebūtų gėda kas dieną matyti, pavyzdžiui, ją plaunant laiptus. Ji sakė, nieko, aš galiu ir paprastą darbą atlikti, nu ne, ką jūs, mes tikrai neleisime jūsų žeminti, ateikit po mėnesio, kažką sugalvosim, gal kokius popierius sunumeruoti, dokumentus susegti, nes nieko nerandam, ir panašiai. Bet pašte ją priėmė laiškininke ir pensijų nešiotoja, kol kažkas iš partinių įskundė ir ją atleido, neva nebaigusi kažkokių kursų.

Taip ir liko pagaliau jauna moteris būdama visiška sūnų išlaikytine. Iš pradžių mieste jaunesniojo,  po to vyresniojo kaime.  

Leonas neblogai šmuliaravo kortomis, dar moksleivis  išmoko iš Šančiuose gyvenusių čigonų. Kortos pas jį skraidė oru, galėdavo atspėti bet kurią iš apačios ištrauktą kortą. Aišku, kol išmoko, teko nemažai prasilošti, bet tie prasilošimai buvo ne finansiniai, reikėdavo atitarnauti laimėtojui: pavogti obuolį iš sodo, išplauti Nemune marškinius, kelnes, bet nieko žeminančio, ta prasme, niekas jo nespardė, neužgauliojo ir neprievartavo, nors kitiems pasitaikydavo visko. Čigonai mėgo šviesiaplaukį berniuką, kuris panemune ateidavo pas juos iš mokyklos ir praleisdavo su jais visą vakarą. Išmokė pūsti ratilu dūmus, dalyvaudavo kartu smulkiose vagystėse, kartais atitraukdavo prekeivių dėmesį turguje kažko gailiai prašydamas, tetulės gailėdavo tokio simpatiško berniuko, kuriam staiga plyšo batas ir reikėjo kokio nors šniūrelio surišti atlėpusį bato priešakį. Tuo metu sėbrai ką nors pavogdavo. Ir panašūs užsiėmimai. Išmoko kada reikia įtikinamai verkti, išsigalvoti nebūtas istorijas ir pasiteisinimus.

Per karą Leonas neišdavė savo draugų ir kiek galėdamas slėpė juos nuo vokiečių.

Kalėjime gebėjimas sukčiauti kortomis labai pravertė. Aišku, ten buvo ir dar geresnių talentų, bet visgi vierchai greitai jį pripažino ir priėmė į savo gretas. Jam net leido turėti vieną tarną. Kiti turėdavo jų ir po kelis, bet Leonas visą kalėjimo laiką pasitenkino tuo vienu. Iš tikrųjų jie labai susidraugavo ir tik viešumoje demonstravo hierarchinį skirtumą, gi kameroje, kurioje gyveno dviese, siena tarp jų išnykdavo. Nors Aichidas, kazachas įkalintas už dezertyravimą kare ir jaunesnis dvejais metais, išlaikė pagarbų santykį bičiuliui. Ta prasme, miegojo viršutiniame gulte, pats nesisiūlė santykiauti, laukė kvietimo, jei toks būtų atsiradęs.

Leonas intuityviai suvokė, kad santykiauti su bendrakamerininku būtų klaida. Juk kai atsibos, nuo jo niekur nedingsi. Tokiu būdu jie nebyliai apeidinėjo šią sceną, kuri, tą gerai suprato Aichidas, visgi bet kada galėjo įvykti. Leonas irgi žinojo, kad geriau bičiulį laikyti nuolatinėje įtampoje, todėl niekada neprasitarė apie perspektyvą. Galų gale jis pats niekada nebuvo tikras dėl savęs, Aichidas nors ir azijietis, bet, galima sakyti, vyras gražus, tai kur čia iš anksto imsi atsižadėti.

Kai reikėdavo aukos, nurodydavo ją kameros bičiuliui ir pasakydavo kada atvesti. Dažniausiai tai būdavo jauni kalėjimo naujokai, tokių po karo atsirasdavo vis daugiau, nes klestėjo kriminaliniai santykiai šalyje, kuri atstatinėjo  sugriautą ūkį ir buvo per silpna aprūpinti teisėsaugą finansiškai. Milicininkai sunkiai išgyvendavo ligi algos, tad atsispirti kyšiams neapsimokėjo. Tuo naudojosi grupuotės, įtraukdavo į savo gretas labai jaunus vaikinukus ir lengva ranka prireikus aukojo juos milicijai. Tie kalėjime įgydavo patirties ir grįžę gaujose turėjo aukštesnį statusą nei prieš tai. Aišku, jei iš įkalinimo vietų neateidavo nepalanki info.

Šiuos dar labai žalius nusikaltėlius ir mėgo Leonas. Jis niekada nesidomėjo kaip Aichidas juos paruošdavo prieš atvesdamas į dušinę ar kamerą, apie elgesio reikalavimus jie nekalbėdavo, draugas buvo pakankamai nuovokus,  ir vaikinai būdavo romūs ir su viskuo sutikdavo. Žinoma, jie galvojo apie savo ateitį, o Aichidas patikindavo, kad informacija iš dušinės ar kameros nepasklis po pasaulį, nors pats nebuvo dėl to tikras. Patalpą iš išorės saugodavo pats Aichidas, prieš tai vidun įstūmęs auką. Kur jos jau laukė pasiruošęs Leonas.

Retai grįždavo Karpauskis prie to paties vaikio, naujokų buvo sočiai, o jis pats nebuvo apsėstas minties išbarškinti visus kalėjimo vyriokus, tenkindavosi tik prispyrus geismui.

Bet kartą jau einant į pabaigą jo kalėjimo terminui atvyko baltas estukas, šviesesnis net už Leoną. Tas akimis parodė Aichidui grobį ir pasakė, šito neliesk, jis mano, pernakvok kur nori, jis liks pas mane kameroje. Draugas suprato, kad Leonas žino, jog visos aukos iki šiol pirmiausiai pereidavo kazacho seksualinį paruošimą, ir nusistebėjo tokiu bičiulio pakantumu jo pirmumo teisei, kita vertus, jei ne Aichido prievarta, kažin kaip sektųsi pačiam Leonui, o juk šeimininkas turi gauti prekę išjodinėtą ir sutramdytą. Kaip seksis Leonui su šiuo baltapūkiu, kai jis nebus kazacho prajodinėtas? Bet šeimininko žodis jam įstatymas, nors mielai sutiktų būti net ir trečias kameroje. O gal?

Visgi į kamerą Aichidas sugrįžo tik po trijų mėnesių (taip ilgai truko šeimininko susižavėjimas šviežia mėsa), kai Leoną paleido į laisvę. Jokių atsisveikinimo scenų, pasižadėjimų rašyti ir panašiai. Draugystė nutrūko staiga, kaip išjungus šviesą dešimtą valandą. Kameroje liko tik baltas pūkas. Vardu Heino.

Chuanui atėjo į galvą vesti žydaitę. Gerai nesuprato, ką nori tuo įrodyti arba kam atkeršyti, tiesiog prisiminė, kad dvejomis klasėmis žemiau matė žydutę, kuri buvo gan išvaizdi, bet mokykloje ją vadino Sara. Ir nors tai nebuvo jos tikras vardas, ji nepyko ant moksladraugių, atvirkščiai – viską paversdavo juokais, priešingai nei Chuano brolis. Tai jam labiausiai ir įsiminė –  sugebejimas išsivartyti ir netapti patyčių objektu. Bet ji buvo mėgiama ne tik dėl to, tačiau ir dėl išsiskiriančios išvaizdos ir aprangos. Rodos, kaip gi išsiskirsi, juk mergaičių uniforma vienoda, bet jeigu vietoj tamsaus serafano užsidedi baltą, jau tu pirmas matomumo lauke. O dar vešlūs juodi plaukai, kurie būna perrišti mėlynu kaspinu, arba surišti į kuodą vėl gi kokiu baltu rašteliu, ir ilgos kojos, apautos baltomis kojinėmis iki kelių prie juodų lakuotų batelių. Žodžiu, ne vien kažkoks konkretus tikslas, bet ir noras turėti už žmoną rafinuoto skonio panelę vedė Chuano mintis prie Juditos Šervenikovaitės.

Grįžus iš armijos daugelis merginų, kurios buvo pasižadėjusios jo laukti, jau buvo ištekėjusios, tad vedamas nostalgijos vieną rytą praėjo pro mokyklą, buvo karšta vasaros diena, ir kieme jis pamatė įspūdingos išvaizdos, išsiskiriančiai apsirengusią merginą, pagalvojo, gal vaikinas, nes buvo su plačiomis juodomis kelnėmis, baltu švarku ir juoda trumpų apvadų skrybėle. Iš po jos styrojo į visas puses juodos garbanos, akys, kai pažvelgė į Chuaną, nužudė savo tviskančiu nuo saulės atspindžiu. Kadangi buvo egzaminų metas, uniforma nebuvo privaloma ir Judita pasinaudojo proga sutriuškinti egzaminatorius. Be to, ji buvo Lietkoopsąjumgos bazės direktoriaus, kuris pamalonindavo ne tik klasės auklėtoją, bet ir mokyklos direktorių įvairiais deficitais, dukra, todėl galėjo sau leisti kur kas daugiau.

Chuanas nesutriko ir paklausė, kaip sekasi?

Nieko, neblogai, nors mano eilė dar nepriėjo. O tu iš armijos?  

Taip labai matosi? Chuanui patiko, kad pokalbis mezgasi nesunkiai.

Kur jau čia nematysi, ir perbraukė ranka per jo ežiuką.

Chuanui net kojas pakirto, bet sugebėjo paklausti, ką laikome?

Lietuvių žodžiu.

Aaa, tada viskas bus gerai, galėtume paskui atšvęsti.

Mes susitarę su klase, bet jei nori ateik į Tulpę.

Būtinai, sėkmės. Ir deginamas vienuoliktokų akių nuėjo į miesto sodą. Tada turbūt ir susiformavo mintis vesti žydaitę. Mama ištekėjo už žydo, brolis žydas, tėvas šaudė žydus, jis ves žydę, tokia seka jam atrodė ir logiška, ir intriguojanti. Be to, jos tėvas turtingas žydas. Pasjansas, kaip sakydavo Leonas, susidėjo.

Kai Aichidas pasakodamas apie kalėjime praleistą laiką užsiminė puse lūpų apie Leoną ir paminėjo pavardę Karpauskis, žinoma, neprasitardamas, kad jam tarnavo, kartu buvę aūlo vaikinai Rašidas ir Valchidas susižvalgė.

Ar tas Karpauskis ne giminė Chuanui, kuris tarnavo su mumis ir skundė? paklausė Rašidas.

Jo pavardė taip pat Karpauskis, mes jį įsidėmėjome, pridūrė Valchidas.

Skundikas? Nepanašu į Leoną, bet aš sužinosiu, pažadėjo Aichidas.

Skubiai telegrafavo Sauliui –  Kas yra Chuanas Karpauskis. taškas. Nieko neprasitark Leonui. taškas. Laukiu. taškas. Ai. taškas.

Saulius atrašė po kelių dienų: Chuanas Levo sūnus. taškas. SS. taškas.

Skubiai baik su L. taškas. Tu jam skolingas. taškas. Atvežk Chuaną. taškas. Tai įsakymas. taškas. Ai. taškas.

Bus padaryta. taškas. SS. taškas.

Leonas mirė staiga, niekas nesužinojo kas ir kodėl jį papjovė. Kartą naktį jis grįžinėjo namo ir prie alyvų krūmo į kairį šoną įsmigo peilis. Iš krūmo išniro senas pažįstamas, jaunystės bičiulis Saulius, kuris liudijo prieš jį teisme ir to išdavoje Karpauskis dešimt metų mėgavosi rusiško kalėjimo privalumais. Jau atsiradus Heino, į jo akiratį pateko Saulius, kuris buvo atvežtas iš kažkokios kitos įkalinimo vietos, ir jis nurodė Aichidui savo draugą, kad jauni jo tautiečiai mirtinai atbarškintų išdaviką. Kadangi buvo labai užimtas estu, nepasidomėjo įsakymo įvykdymu, pasirodo Saulius išgyveno ir dabar meiliai pasitiko jį prie namų.

Ša ša, juk žinai, kad rėkti neapsimoka, geriau ramiai pasikalbėkime tas dvi valandas, kurios tau liko.

O greitoji? dar pabandė gudrauti Leonas.

Neapsimesk, Levai, tu viską supranti, dėl to ir liepei čiurkoms užpisti mane negyvai.

Jie mane išdavė?

Pasitikėti niekuo negalima, ne man tave mokyti. Padarei klaidą, buvai įsimylėjęs, o jausmai, pats supranti, nieko gero neatneša.

Bet kažkiek jie vykdė mano nurodymą?

Taip, mane dulkino atsakančiai, po kelis vienu metu. Ir mušė, aišku, bet paskui jiems atsibodo, o aš pasisiūliau tarnauti Aichidui, tavo draugeliui, ir egzekucija baigėsi. Tu greitai išėjai į laisvę, po metų Aichidas, jis padovanojo mane dar kitam džigitui, kol galų gale baigėsi ir mano srokas.  Tada nutariau su tavimi pasimatyti.

Bet juk mes galėjome taikiai pasikalbėti.

Mes ir kalbame taikiai, Leonai.

Suprantu, bet jaučiu pokalbis gali greitai baigtis.

Ką padarysi, nieko nėra amžino.

Kaip tu papuolei į teistumą?

Oi, tai ilga istorija, todėl ir nepribaigiau tavęs iškart, galvojau norėsi paklausyti.

Būtų įdomu, tik labai skauda. Jei duotum kažko.

Visai pamiršau, taigi parūpinau degtinės atsisveikinimui, išgerk.

Tu tikras draugas.

Taigi, po to kai tave nuteisė, nkvdistai manęs taip lengvai nepaliko. Jie mane privertė dirbti jiems. Na, supranti, kasdien išsikviečia, malkų malkų truputį, nori nenori palūši. Aš ilgai ir nesipriešinau, nemėgstu, kai muša. Sakau, ko norite? Žodžiu, po kurio laiko išsiuntė jie mane į mišką, tipo kad išdavinėčiau. Patekau į vieną grupę Kazlų Rūdoje, įsitvirtinau. Nieko ypatingo mes ten neveikėme, bet kartą jie mane dėl kažko įtarė, nors aš nieko nepranešinėjau, neturėjau galimybių raportuoti. Bet vadas užsisėdo, atseit jis žino, kad aš atsiųstas. Na ir ėmė į snukį, į snukį, aš ir prisipažinau. Tada nuvedė mane naktį prie komiteto vartų ir pririšo, ant kaklo užkabino lentelę Partizanas. Ryte čekistai išvadavo, o kadangi neišeidavau ant ryšio ir nevykdžiau užsakymo, labai greitai už kažką nuteisė, aš rusiškai nesupratau, man buvo vis tiek. Po kelių metų patekau pas tave. Mačiau iš toli, galvojau nepastebėjai, bet Aichidas paskui man pasakė. Palaikau su juo ryšį iki šiol.

Perduok, kad jis buvo geriausias mano draugas.

Gerai. O aš?  

Tu antras po Aichido. Sudie. Pabučiuok mane, Karpauskis užmerkė akis.

Lik sveikas. Tu nieko neklausi apie Heino.

Ar dar spėsiu?

Dar turi laiko. Heino sugrįžo Aichidui.

Kaip tai sugrįžo? Jis mane apgavo?

Sakiau, niekuo nepasitikėk. Taip, jis būdavo visada pirmas, Heino ne išimtis. Aš buvau jo tarnas, bet niekada negulėjau su šeimininku, turbūt tavo mokykla. Bet Aichidas su manim buvo atviras. Kai jam reikėjo išeiti, jis pristatė prie esto sargybą. Ir manęs prašė stebėti. Aš buvau ištikimas tarnas. Su estu tikrai niekas negulėjo. Tas visada vaikščiojo kaip princas, su asmens sargybiniais, o po pusmečio prie vartų jį pasitiko pats Aichidas su Volga ir išsivežė pas save į kalnus. Jie ten ir gyvena.

Niekšas.

Leonai, tu nieko neišmokai.

Taip, bet aš taip nenoriu mirti, gal dar galima kažką pakeisti? Aš turiu sūnų, greit turėsiu anūką arba anūkę.

Per vėlu, o sūnumi pasirūpinsime, pažadu, atsipalaiduok, jau greitai, kraujas baigia ištekėti.

Myliu tave, tu buvai man toks geras.

Tu irgi.

Prieš mirdamas Chuanas dar pagavo Jakovo priekaištingą žvilgsnį. O velnias, pagalvojo, negi Saulius persikūnijo į Jakovą? Geriau negalvoti, ir amžinai užmerkė akis.

Vestuvėse vėl turėjo susieiti Marijos ir Leono keliai, bet šįkart jau Leonas nuo jos atšalo. Ji buvo niekas, vėl išmesta iš partijos, be lėšų, sena susitraukusi džiūsna. Jis – vyras pačiame žydėjime, nepraradęs formos, žilstelėjusiais smilkiniais, mėlynakis, traukė visų aplinkinių žvilgsnius. Pasisveikinti pirma su juo prišoko net žydas Šervenikovas, su Marija gi – tik linktelėjo galva. Visai nepastebėti jos neleido aplinkybės.

Iš pradžių jaunieji apsigyveno nuotakos tėvų bute, bet po dviejų mėnesių įsikėlė į Marijos butą, nes ji išvažiavo paskui sūnų kunigą, kurį už kaži ką ištrėmė kažkur į kaimą Lietuvos šiaurėje. Chuanas dėl to visai nesijautė nepatogiai, atvirkščiai – pajuto palengvėjimą. Gyventi su turtingu žydu nebuvo didžiausias malonumas Tarybų Sąjungoje. Greitai jiems gimė sūnus, 1966 metų gegužės 30-ą, visai prieš tėvo gimimo dieną, kurį Chuanas išsireikalavo pavadinti Jakovu, Jaša, nors Judita norėjo lietuviško vardo, pavyzdžiui, Ąžuolo. Nesąmonė, nukirto Chuanas, bus Jaška.

Tavo tėvas tik ką mirė, galėjai nors Leonu pavadinti, nešiotų senelio vardą.

Jakovas irgi beveik senelis, nes buvo Marijos vyras, taip pat miręs, taigi vertas pagerbti, be to, mano brolio tėvas, o su Leonu ji net nebuvo susituokusi.

Vis tiek, Leonas labai gražus vyras buvo, tu visas į jį.

Ačiū.

Kartą išpažinties atėjo Saulius.

Aivaras, aišku, nieko apie jį nežinojo.

Aš atkeršijau, kunige, už tavo tėvą.

Sukalbėk dabar tris Sveikas Marijas, o paskui ateik į šventorių ant suoliuko, ten pasikalbėsime.

Taip įsitaisė Saulius padėjėju ūkio reikalams ir dirbo visus darbus tiek bažnyčioje, tiek nedideliame žemės sklype prie Aivaro namų, taisė ir dažė šventoriaus tvorą, tinkavimo atskilusį bažnyčios kampą, sukaldavo klibančius klauptus, švietė surūdijusius kryžius, eidavo padėti kaimo močiutėms, kurios mielai už nebrangiai prašydavo tai šulinį išvalyti, tai stogą palopyti, viską jis darė,  su kaimo bernais nesusidėjo, žodžiu, tarnavo Aivarui, kaip buvo įpratęs tarnauti kalėjime. Gyveno kunigo namų daržinėje, ten stovėjo lova, šalia buržuika pasikūrenti žiemą. Pabrėžtinai kiekvieną vakarą ilgai degindavo žvakę, nes matė, kad yra stebimas šalimais gretimame name gyvenančio zakristijono. Aivaras tada šventoriuje papasakojo jam apie savo tremtį ir pristatytą vyresnybės stebėti jį zakristijoną.

Vis dėlto palaipsniui jie artimai susibičiuliavo. Nieko nepadarysi, gamta.

Prieš atsirasdamas pas Aivarą Saulius dar spėjo aplankyti Chuaną, kurį metė žmona, nes žydams kažkas pranešė apie jo mirusio tėvo praeitį, ir Šervenikovas pareikalavo, kad Judita su mažuoju Jaša kuo skubiau paliktų žydšaudžių lizdą.

Chuanui Saulius prisistatė kaip tėvo jaunystės draugas, kartu kurį laiką taip pat ir kalėjęs. Papasakojo apie Aichidą, kuris norėtų pamatyti savo šeimininko sūnų bei kuo galėdamas padėti. Užsiminė trumpai apie Heino. Chuanas nenorėjo patikėti, kad tėvas miegojo su kitu vyru, bet tasai paaiškino, kad kalėjime, kai nėra moterų, vyrai susikuria sau merginas, tokia yra gamta, sakė ateivis.

Netikėtai dėl tėvo praeities netekęs šeimos Chuanas nutarė, kad būtų neblogai susitikti su tuo kazachu, kuris buvo Leono tarnas, gyvenęs vienoje kameroje su juo, ir, be abejo, galėtų papasakoti įdomių dalykų, detalių iš dešimtmečio, praleisto kalėjime. Taip pat ir pamatyti tą estą, paskutinį tėvo susižavėjimo objektą, todėl iškart priėmė pasiūlymą vykti į Kazachiją.  

Juditą įkalbejo grįžti į butą, kad jis neatitektų savivaldai, nes nežinojo kiek laiko užtruks svetur, pasąmoningai net tikėjosi susikurti ten naują gyvenimą, juk Aichidas žadėjo visame kame padėti, tėvo tarnas, kodėl tad nepabandžius kitur.

Alma-Atoje pasitiko abu kazachai iš Chuano karinės tarnybos.

Tu nustebęs? paklausė vienas.

Tai ne, galvoji, atsakė kiek sutrikęs Chuanas.

Pasaulis mažas, pranešė antras. Nebijok, tau patiks.

Pamatysim, trauktis nebuvo kur, be to, Chuanas jau nebeturėjo kur grįžti, taip pat ir abu kazachai stovėjo iš šonų, toliau matėsi dar keli prie to paties reikalo, tad nesipriešindamas leidosi įsodinamas į juodą Volgą.

Judita niekaip negalėjo patikėti, kad tas gražus vyras, kurį jie palaidojo, buvo žydšaudys. Chuano tėvas.

Prašau, tėvai, paaiškink iš kur tu ištraukei tą faktą, juk Jaša dabar auga dėl to be tėvo. Gal tai klaida?

Jokios klaidos, aš patikrinau, Leonas Karpauskis sėdėjo už bendrininkavimą su vokiečiais, o pas mane kartą atėjo jo draugas, toks Saulius Sasnauskas, jis įrašytas byloje. Tai štai jie kartu sulaikė tokį Jakovą Kaganą, kurį paskui Leonas ir sušaudė ir kuris buvo Marijos vyras, tavo vyro motinos vyras. Suprantu, kad tu nieko nesupranti, man pačiam labai painu, bet patikėk, aš priėjau prie archyvų, tu gi žinai, mane visur prileidžia, nupirkti komunistus labai lengva, taigi, aš pats varčiau tą bylą. Be to, ir tas Sasnauskas galiausiai sėdo, nors jis žydų nešaudė, atsisakė šaudyti, bet veliau išėjo į mišką, ten prabuvo žeminėse, gavo už tai penkiolika, grįžo iš karto po tavo uošvio, Leono mirties. Sako, jaučiu kaltę, noriu visų žydų atsiprašyti, atėjo pas mane, kaip žydų bendruomenės pirmininką, kažkas klaidingai nurodė, neva aš pirmininkas.  Aišku, aš priklausau bendrijai, bet į pirmininkus niekada nesutikau eiti, ten atsiskaitinėk paskui KGB kiekvieną mėnesį.

Palauk, tėvai, tu sakai Leonas sulaikė Marijos vyrą, bet gi jis pats yra Chuano tėvas, o Marija Chuano mama. Nieko nesuprantu.

O Chuano brolis?

Ak, taip, visai pamiršau.

Katalikų kunigas, o juk jis žydas.

Bet motina ispanė.

O vardas latviškas, aš žiūrėjau, Lietuvoje nėra tokio vardo. Kažkokia painiava gaunasi. Taigi, jo tėvas ir yra tas Kaganas, Jakovas Kaganas, kurį nužudė pirmą karo dieną. Arba antrą, nesvarbu. Tai va, mergyt, aš ir sakau, čia taip supainiota, joks žydas neišpainios, jeigu jis nedirba bazėje.

Tas Leonas, tęsė Geršonas Šervenikovas, reiškiasi,  pavydėjo Jakovui ir jį nužudė su vokiečių pagalba, o tada atsigulė pats šalia Marijos. Dabar supratai iš kur Chuanas? Labai suktas tas Leonas, man iš pat pradžių pasirodė įtartinas.

Tu pirmas puolei jį sveikinti.

Tai nieko nesako. Viskas paaiškėja, kai vakaras ateina, kaip sako Mozė. Ir ta mirtis labai neaiški, nei iš šio, nei iš ano.

Jį nužudė.

Vo vo, aš ir sakau, kam reikėjo taip sau žudyti.

Bet Chuanas nekaltas.  Dabar likau viena.

Tu ne viena. Su Jaška. Kita vertus, tau liko butas, o vyrą aš tau surasiu, nepergyvenk, jei norėsi, juk aš dirbu bazėje, ten visko gausi.

Pasaulis mažas, dar kartą pakartojo Rašidas Volgoje.

Tai jau tikrai, mėgino būti draugiškas Chuanas.

Aš visada tikėjausi, kad mes dar susitiksim, grasinamai pareiškė Valchidas.

O kokios problemos, ko jūs norite? Aš juk atvykau tėvo draugo kvietimu. Galiu išlipti.

Ramiai ramiai, Valchidas pajuokavo. Tavęs laukia ir tave gražiai priims, atsipalaiduok.

Puiku, nes iš tiesų aš trumpam, turiu reikalų namie, vaikas sloguoja, mamai taip pat turiu padėti, ji gi neteko darbo, aš padedu. Ir taip toliau.

Ir gerai, o dabar tiesiog patylėk, uždarė temą Valchidas.

Toliau visą kelią jie tylėjo. Chuanas matė pakelėje didžiules plantacijas, tik nesuprato ko. Iš paskos važiavo dar viena mašina, ko gero vežė tuos, kurie oro uoste sukinėjosi šalia Rašido ir Valchido. Nuotaika ir nuojauta buvo ne pati geriausia.

Aichidas pasitiko prie didelio namo durų ant laiptų.

Jūs laiku, pagyrė palydovus. Tai mano vyrai, paaiškino Chuanui, jūs juk pažįstami?

Taip pat sustojo ir antra mašina, sekusi pirmąją visą kelią.

O taip, paskubėjo patvirtinti Chuanas. Nebloga palyda, ar ji būtina?

Tu kitatautis, tau visada gali iškilti nenumatytų netikėtumų. Geriau apsidrausti. Aichidas nepasirodė agresyvus, priešingai – šypsojosi, apkabino per pečius, padrąsinamai paplekšnojo nugarą.

Eisim valgyti, tu juk alkanas, neklausė, o konstatavo šeimininkas.

Prie didelio stalo jie sėdėjo dviese vienas prieš kitą. Kartais įeidavo Rašidas arba Valchidas ir pastatydavo kažką ant stalo ir tuoj pat dingdavo. Valchidas dar spėdavo mesti žvilgsnį į Chuaną.

Žiūriu ir stebiuosi, koks tu panašus į tėvą. Bet jis niekada neužsiminė, kad turi sūnų.

Jis nežinojo. Aš gimiau, jam esant kalėjime, ar kažkas panašaus. Jo neinformavo, kad turi vaiką. Jis man pasakojo, kad buvo labai nustebęs, grįžęs iš įkalinimo. Pirmiausiai susiieškojo Mariją. Ji mano motina, jei ką.

Taip, aš žinau.

Ji gyveno kitur tuo metu, bet tėvas pabandė ieškoti per partinę liniją, žinojo, kad ji pamišusi dėl komuniagų. Ir tikrai, Marija Kaganienė, tiesa, dabar ji vėl pasikeitė pavardę į ispanišką, bet aš ne apie tai. Ką aš kalbėjau?

Kalbėjai apie Leoną.

Taip, apie tėvą. Taigi, Marija Kaganienė, antroji miesto sekretorė. Na, pirmas visada turi būti lietuvis, o antras..., bet tau neįdomu?

Ne, nieko, kalbėk, tu labai gražus, ypač kai kalbi.

Bet ar tai ne moterų privilegija sakyti vyrams komplimentus?

Čia mano teritorija ir mano tradicijos.

Suprantu, bet tikiuosi tos tradicijos nepalies kažkaip manęs? Aš juk svečias.

Atsakysiu vėliau, dabar baik pasakojimą.

Kad po teisybei, daugiau nėra ką pasakoti. Na, jis susirado mane. Ta prasme, susekė kur gyvena Marija, o paskui suprato,  kad ji turi antrą sūnų. Pamatė labai į save panašų berniuką. Primetė, kiek man galėtų būti metų ir bingo – jis tėvas. Tada pasekė mane ir vieną dieną užkalbino. Aišku, tai nevyko taip sparčiai, kaip dabar man pasakojant gali pasirodyti,  iš pradžių jo neįleido į Lietuvą, pragyveno porą metų Latvijoje, tik vėliau nelegaliai apsigyveno pas mamą. Dirbo svetima pavarde.

Dabar suprantu, kodėl negalėjau jo rasti. Norėjau padėkoti jam už paramą kalėjime. Bet atsirado proga atsidėkoti sūnui, tai dar nuostabiau.

Bet kažkaip vis dėlto radai?

Taip, man pasisekė, nes po tavo tėvo paleidimo atsirado toks Saulius. Saulius Sasnauskas, man rodos. Jis pateko į mano tarnų pareigas. Įsišnekėjom, pasirodo jis Leono draugas nuo vaikystės. Tai aš ir paprašiau jo, kad surastų Leoną, kai grįš.

Taip, jis surado mane, deja, tėvo jau nebuvo.

Kaip gaila.

Jis papasakojo tą pačią istoriją. Viskas sutampa.

Negi manai, aš meluočiau? Nori, surasiu tau žmoną?

Aš vedęs.

Tai nesvarbu.

Žinoma, kaip galėtų būti svarbu. Tu sakei, kad atsakysi vėliau, jau net neprisimenu į kokį klausimą, bet atsakymas dėl to juk neturėtų prapulti?

Pas mane niekas neprapuola, Aichidas persėdo arčiau Chuano. Prisislinko visai arti, buvo justi malonus burnos kvapas, net keista – po maisto.  Mano žmonės, kurie dirba man, informavo, kad kariuomenėje tu nelaikei liežuvio už dantų. Tai nėra geras dalykas. Kalėjime už tai baudžia.

Bet mes ne kalėjime, ar ne?

Tu abejoji, kad aš turiu kalėjimą? Juk pastebėjai kiek žmonių tave lydėjo, manai esi laisvas?

O kaip tai, kad buvai mano tėvo tarnas? Tavęs tai neįpareigoja?

Tavo tėvas miręs, jei jau pamiršai. Be to, Leonas buvo rasistas. Mes gyvenome vienoje kameroje ir jis niekada neprisilietė prie manęs, nors visas kalėjimas kalbėjo, kad aš Leono moteris.  Manai yra malonu, kai apie tave kalba netiesą?

Aš nežinau. Nors ne, žinau – aš neskundžiau tavo darbuotojų.

Vadink juos tarnais, taip paprasčiau suprasti vienas kitą. Aš šeimininkas, visi kiti – tarnai.

O aš svečias, tikiuosi?

Tai ir yra tas klausimas, kurį tu pamiršai. Stebėtinai trumpa tavo atmintis.

Žinau, aš vos baigiau mokyklą, niekas galvoje neužsilaiko.

Mes padirbėsime tuo klausimu.

Manai tam bus laiko? Aš nesirengiu užsibūti.

Matai, ne tu sprendi, kiek užsibūsi. Reikalas gali būti ilgesnis nei galvoji. Niekas dabar negali paliudyti, kad tu švarus. Galiu atiduoti tave tavo tarnybos bičiuliams, su džiaugsmu priims kaip dovaną.

Vadinti juos bičiuliais būtų per maža, mes tiesiog buvome neišskiriami.

Todėl ir sakau, jie labai apsidžiaugs. Bet tu mano šeimininko sūnus, man nepavyko to nuslėpti, gandai vaikšto greičiau, nei lėktuvas, kuriuo tu skridai, berods TU 134?

Taip.

Taigi,  dovanos jie ir nesitiki. Natūralu, kad galvoja, jog atsiskaitysiu su Leonu per tave.  O tu atsiskaitysi?  

Įeina vaisių vaza nešinas Valchidas.  Jo veidą trumpam nušviečia vulgari grimasa. Aichidas tyli, palaukia kol tas išeina.

Viskas priklauso nuo tavęs. Tu turi pats pasirinkti. Jie ar aš.

Pabėgti be šansų? Aichidas papurto galvą.

O paleisti?

Niekas to nesupras. Tave pakeliui išprievartaus. Aš jau nebūsiu šalia ir tau nepagelbėsiu.

Kiek turiu laiko?

Tik iki vakaro. Arba ateini į mano miegamąjį, arba jie ateis pas tave. Suprask, čia ne tavo Europa, čia Azija ir keršto įstatymas yra  apyvartoje – aš turiu atkeršyti tavo tėvui, kuris neva mane žemino, tik taip čia yra suprantami šeimininko ir tarno santykiai. Arba Rašidas ir Valchidas turi atkeršyti tau už skundimą, ir visai nesvarbu tiesa. Tiesa yra tai, kas yra galvoje, o ne iš tikrųjų. Ir jie laukia, ką aš pasirinksiu: pats keršysiu, ar leisiu keršyti jiems. O aš leidžiu tau pasirinkti.

Ką gi, turbūt aišku, ką renkuosi?

Numanau. Todėl pirma parodysiu tau savo kambarį, paskui nuvesiu į tavąjį.

Marija galvoja būdama aname pasaulyje, ar tiko jai komunistei studijuoti slapta Bibliją, nors ji galėjo ir nesislėpti, nes partinio bilieto neturėjo ir komuniste save laikė širdyje, be to, juk ji kunigo motina, kodėl turėtų slapstytis. Bet konspiracija buvo giliai įaugusi į kraują. Dieve dieve, kaip buvo įdomu skaityti tą knygą, net įdomiau nei Lenino raštus. Ir kiek ten visokių nutikimų atsitiko, kiek istorijų, kai kurios net labai pamokančios. Tarkim, toks Juozapas, atleidęs savo broliams, kurie jo vos nenužudė. Juk tai kokia kilni širdis, koks polėkis, atleisti savo skriaudėjams. Ir čia iškart prisiminė vėl Leniną, kuris anaiptol neatleido karaliui, tai yra carui, taip pas juos karaliai vadinasi, už brolio Aleksandro nužudymą. Netgi su kaupu atsikeršijo, visą šeimą su vaikais ir aukle, visus sušaudė. Ir šioje vietoje suabejojo Marija savo vado teisumu, juk jei atsiteisti, tai gal tik akis už akį, kam visus žudyti.

Pradėjo dar giliau kapstyti šitą jovalą. Nuėjo į kaimo biblioteką, perskaitė visus Pravdos numerius, kuriuos rado, dar suvažiavimų medžiagas naujomis akimis nagrinėjo, ieškojo žmogaus tarp eilučių, gailestingumo, klaidų pripažinimo. Nieko, tik Stalino vienoje vietoje pasmerkimą rado, apie kurį ir taip jau nuo seniau žinojo.

Bet viską perskaityti, viską susidėlioti Marija nespėjo, taip ir išėjo iš gyvenimo tikinti komunistė. Neapsisprendusi, kurį kelią galutinai pasirinkti. Matė,  kaip prie jos kapo tas gražus AM kalbėjo, nesmerkė, ne, netgi susiejo savotiškai tas dvi religijas komunizmą ir katalikybę, pasakė, kad štai kokie mes tolerantiški komunistai, mūsų šeimose užauginami net bažnyčios tarnai, pažiūrėjo tuo metu į Aivarą, duodamas suprasti, kad Marija, būdama komunistė, sąmoningai ir tolerantiškai nuo mažens augino vyresnėlį į kunigus, kaip atseit anksčiau lietuvių šeimose būta. Žodžiu, kažką suveltai pašnekėjo, gal net nesąmonę pasakė, bet labai Marijai patiko, būtų net atsistojusi ir ačū pasakiusi savo tarme, bet karsto dangtis neleido įsiterpti į programą, kuri buvo sudėliota minutėmis ir ištęsti ceremonijų buvo nevalia. Tvarka yra tvarka.

Ir partinį bilietą grąžino sūnui. Norėjo šaukti, įdėk, Aivarai, į plyšį, gal ir šaukė, bet tas negirdėjo, dūdos labai garsiai užbliovė. Kita vertus, o kam jai čia tas bilietas? Va, jei Bibliją, kurios nebaigė gyva būdama, ir suvažiavimo medžiagas įdėtų, tada turėtų ką veikti.

Aivaras žinojo, kad jį stebi. Todėl kaip įmanydamas stengėsi būti abejingas kaimo vaikams. Tiesa, neperdaugiausiai jų ir sutikdavo, vaikščioti į bažnyčią pionieriams buvo užginta, o kitokių beveik ir nebuvo. Tuo geriau. Bet kartais vis dėlto užmestas žvilgsnis į berniukų aikštėje žaidžiamą futbolą pasotindavo išalkusį geismą. Tada bėgdavo į bažnyčią ir ilgai melsdavosi, kol įkarštis atlėgdavo. O kartais užsidarydavo vonioje, bet paskui vis tiek turėdavo eiti prie altoriaus ir melsti atleidimo už nuodėmę.

Zakristijonas viską stebėjo ir rašėsi į sąsiuvinį. Ten buvo datos ir laikas minutėmis: nuo tada iki tada klebonas vėl meldėsi. Ir klaustukas.

Aaaa, prieš tai stebėjo kamuolį spardančius vaikus, vaikai buvo su trumpomis kelnaitėmis, gal dėl to? Kol kas atrasti ką nors rimtesnio savo įrašams jis nerado.

Klebono motina dažnai vaikšto po kaimą arba autobusu važiuoja į aplinkinius miestelius, ką ten veikia, nežinoma.

Jam atrašė, mama vyskupijos nedomina, ja užsiima partinės struktūros.

Aaa, supratau. Dar yra toks keistas tipas Saulius Sasnauskas. Neseniai atsirado. Jis iš įkalinimo, dirba ūkio darbus, miega daržinėje. Yra gal dvigubai vyresnis už kleboną, tad vargu, ar jie kartu miega. Bet jei ką pastebėsiu, pranešiu.

Čia jau įdomiau, būk atidus, o mes pasidomėsime tuo Sasnausku.

Chuanas pašoko nuo grindų, išgirdęs praeinant Aichidą. Praleido visą naktį ant kilimo šalia namų šeimininko lovos. Laukė kvietimo, bet taip ir nesulaukė. Kokia velniava, bet, kita vertus, juk to ir norėjo. Ar nenorėjo, negalėjo suprasti.

Aš taip ir pragulėjau visą naktį ant grindų?

O tau buvo šalta? Galėjai atsigulti šalia.

Aš maniau bus kažkoks kvietimas.

Tu laisvas pats kada nori ateiti. Kaip bebūtų, tavo padėtis jau pasikeitė po šiąnakt.

Kaip tai?  

Paprastai, visi matė, kad pats atėjai pas mane, todėl dabar niekas nedrįs kėsintis į tave. Tu esi šeimininko mergina. Arba tarnas. Tai vienas ir tas pats. Nuo šiol priklausai man.

Bet tai nesąmonė.

Nueik ir pasakyk apie tai kam nors už šio kambario sienų.

Žmogus negali būti kažkieno nuosavybe, vergovė seniai išnyko.

Kur, Romoje? Bet čia Alma-Ata. Dabar tave visi gerbs ir saugos.

Kad nepabėgčiau?

Kad tau nieko nenutiktų.

Ir miegosiu ant grindų.

Kaip pageidausi.  

Ir kiek laiko tai tęsis? Aš turiu žmoną, vaiką. Manęs laukia.

Iš tiesų, tavęs niekas nelaukia. Žmona  tave paliko.

Visa ta informacija iš Sauliaus, juk taip vadinasi tas pilietis, kuris sugundė mane važiuoti į šitą, atsiprašau, nuostabią šalį?

Taip, jis padeda, atsidėkodamas už tai, kad priėmiau jį  dirbti man kalėjime. Patikėk, aš turiu daug draugų visoje Sąjungoje.

Skamba vos ne kaip grasinimas.

Tau paranoja, vaikine. Gerai, pasakysiu kaip bus: aš tarnavau tavo tėvui beveik aštuonis metus. Laikas greitai bėga, pamatysi. Viskas yra puiku, ir vaiku mes pasirūpinsime, jam nieko netrūks. Aš nenoriu, kad mano tarno vaikas jaustųsi nelaimingas. Berniukas?

Taip.

Kuo jis vardu?

Jaša.

Keistas vardas, jis žydas?

Pusiau. Mama žydė.

Kaip tu sugalvojai vesti žydę? Juk tavo tėvas kovojo su žydais, už tai sėdėjo.

Gal tokiu būdu aš išperku jo kaltę, apie tai nepagalvojai?

Tu įdomus egzempliorius, manau su tavim bus nelengva.

Bet tu vis tiek laikysi mane?

Aš tau jau sakiau, kitaip manęs ims negerbti. Susitaikyk su tuo. Kuo greičiau, tuo geriau. Beje, jei nori, galim atvežti jį čia.

Ką?

Jašą.

Taip pat ir žmoną?

Ne, kam ji tau? Su žmona tu būsi prastas tarnas. Be to, aš pats galiu kartais užsimanyti ateiti pas tave, juk tu dabar priklausai man.

Neįtikėtina, jaučiuosi kaip kokiame filme.

Tas filmas tau patiks, pamatysi. Ir kiti paliudys, kad aš geras šeimininkas. O dabar prie reikalo. Po pietų supažindinsiu tave su Heino ir aptarsime tavo ateitį.

Chuanas nespėjo išsižioti, kai Aichidas pridėjo pirštą prie lūpų: po pietų. Dabar ilsėkis, papusryčiauk. Kiti vaikinai tau viską aprodys. Aš turiu darbo.

Aštuoni metai.

Gal ir daugiau, jei tau patiks, bus matyt.

Kartą Aivaras prasitarė Sauliui, savo ūkio darbininkui, kad jį stebi zakristijonas Pelkus Antanas ir, greičiausiai pranešinėja į Kauną, ar arčiau, bažnyčios vyresnybei, tik ką jis galėtų pranešinėti, juk Aivaras gyvena dorai, atlieka savo pareigas ir į civilinio gyvenimo reikalus nesikiša.

Taip taip, dvasiškas tėveli, galiu paliudyti, kad jūs tikrai gyvenate nepriekaištingai, puolė prie kunigo rankos Saulius. Tas leido pabučiuoti į delną, bet paskui pasakė: Tik kam tas tavo liudijimas, Sasnauskai, aš manau, kad jis nieko vertas, nes Pelkus tikriausiai ir tave įtaria man asistuojant, neveltui teiravosi vykdomajame komitete apie tavo registraciją ir iš kur tu atvykai. Tai ne šiaip sau.

Jūs nesirūpinkite, kunige, aš viską sutvarkysiu.

Tik manęs jau, susimildamas, į visa tai prašau neįvelti, nenoriu nieko žinoti.

Po mėnesio Antanas Pelkus buvo aptiktas vienas zakristijoje su dvylikamečiu vaiku, kuriam buvo nusmauktos kelnės ir pats zakristijonas kažkodėl buvo nuogas. Šį vaizdą išvydo zakristijono žmona Stasė, kurią atsivedė kunigo ūkvedys, kaip jį visi vadino, Saulius Sasnauskas. Ta puolė baisiausiai rėkti, nors Pelkus ir dievagojosi, kad jis nekaltas, kad įvyko klaida ir jį pakišo blogi vyrai, bet kas ten jo klausys. Dar gerai, kad kunigas Aivaras Mendoza užsistojo vargšą zakristijoną, įkalbėjo ūkvedį nekviesti milicijos, taip sakant, viską savų žmonių rate užglaistyti. Bendrame sąmyšyje niekas nepastebėjo, kad vaiko taigi niekas nepažįsta ir iš kur jis, ir kur paskui pasidėjo, liko neaišku. Bet faktas buvo visų sąmonėje užfiksuotas – zakristijonas nevisai toks nekaltas, kokiu dedasi. O kunigas jam paskyrė savaitę pasninko ir ėjimą išpažinties kiekvieną dieną.

Po šito incidento zakristijonas parašė į Kauną ar artimesnę bažnyčios vadovybę atgailaujantį laišką, kad neva buvo įpainiotas greičiausiai į kunigo sugalvotą ir Sasnausko įvykdytą provokaciją, todėl negalįs šiuo metu tęsti priežiūrą, nes kunigas Aivaras Mendoza šventos išpažinties pretekstu išgavo jam, Antanui Pelkui,  vyskupijos skirtą slaptą misiją stebėti patį kleboną ir raportuoti apie netinkamus veiksmus, jei tokie atsirastų. Štai ir dabar, greičiausiai, jis turės per išpažintį prisipažinti padaręs nuodėmę, tai yra vėl slapta parašęs Mendozos vyresnybei pranešimą. Kaip jam ištrūkti iš šio užburto rato?

Aišku, pirmas jį pasitiko Valchidas. Chuanas beveik neabejojo, kad klausimas bus apie pirmą naktį, taip ir atsitiko: kažkoks neatrodai pailsėjęs, gal sunkiai dirbai, vaikine?

Tavęs tai neliečia.

Kaip pasakysit, panele. Pasigirdo prislopintas juokas.

Nekreipk dėmesio, paskui jie atstos, palaikymas atėjo iš Rašido. Chuanas suprato, kad paneigti susikurtos tiesos iš tikrųjų neįmanoma. Geriau visa tai nuleisti negirdomis. Bet Rašidui padėkojo: ačiū.

Nėr už ką, visada tavo paslaugoms.

Po Aichido, gerai? pasidavė pagundai provokuoti kazachą lietuvis.

Sutinku laukti, nušvelnino balselį tas. Dabar eik pavalgyti. Ten padengta, griebk, kas patinka.

Lauke darėsi nepakenčiamai karšta, todėl pavalgęs Chuanas ėmė daitrytis, kur galima būtų išsimaudyti. Rašidas vėl atsidūrė šalia. Eime, čia už namo prateka šaltinis, mes jį truputį esame užtvenkę ir gavosi toks kaip ir baseinas, nors greičiau vis tik didelė vonia. Jis pirmas nusirengė ir nuogas pasinėrė į vandenį. Chuanas kurį laiką dvejojo, bet paskui taip pat liko kaip gimęs. Vanduo buvo nepaprastai šaltas, tad ilgai ištverti nebuvo įmanoma, ir netrukus abu jau sėdėjo ant vonios krašto. Tu dailus, iškart pradėjo savo temą Rašidas, bet Chuanas jį sustabdė. Po Aichido. Toliau jie visą laiką pratylėjo, kartais panirdami į vandenį atsigaivinti. Buvo iš dalies malonu jausti nuolatinį susižavėjimo ir aistros žvilgsnį, iš dalies gaila to nelaimingo gan draugiško kazacho, nepaaiškinsi jam, kad esi ne toks. Juk naktį praleidai šeimininko miegamajame, be to, savo noru, neprievartaujamas, tada kas tai? Chuanas suprato, kad dabar jo padėtis oi kokia nemaloni gali būti. Įdomu, ką po pietų pasakys Aichidas?

Tik atsiskiriant Rašidas pagarbiai sukryžiavęs ant krūtinės rankas ir nusilenkęs Chuanui, kaip šeimininko favoritui, tyliai pridėjo: tu mus išdavei, bet aš tau atleidau. Ir skubiai pasišalino. Atsakyti nebuvo prasmės, kaip ir dėl praleistos nakties.

Saulė stačiai išprotėjo.

Jašą reikėjo maitinti kas dieną, o pieno nebuvo. Vos išvykus Chuanui ir Juditai sugrįžus į butą centre, pienas baigėsi. Dukra paskambino tėvui į bazę ir išrėkė: tu tėvas, bazės direktorius, daryk ką nors, man reikia pieno, turiu maitinti tavo anūką.

Dukra, brangiausioji, pirmiausia aš ne tėvas, tik senelis, antra bazės direktorius tai dar nereiškia, kad dievas...

Tu visada leisdavai suprasti, kad esi dievas.

Jei nepertrauksi manęs, aš tau viską suvesiu.

Ką?

Tai yra susiūsiu.

Nepataikei, man reikia pieno.

Bus. Paklausyk manęs, aš viską padarysiu dėl Jašos.

Dabar. Jis verkia.

Aš tuoj. Ir viską metęs Geršonas Šervenikovas išskubėjo ieškoti pieno. Po valandos buvo prie Juditos buto durų su keliais buteliukais pieno mišinio. Rytoj bus daugiau. Paskui tau tiesiai į butą pristatinės mišiniukus, tau eiti niekur nereikės. Pavaikščiojęs po butą, pasakė, ką reikės jame pakeisti. Pirmadienį ateis statybininkai. Nesijaudink, jie dirbs tyliai.

Taip Jaša gana anksti neteko fizinio ryšio ir su motina.

Svetainėje ant kilimo sukryžiavęs kojas kaip koks musulmonas sėdėjo šviesiaplaukis lieknas vyras. Ir apsirengęs buvo lengvu musulmonišku apdaru, galbūt tai hidžabas, pagalvojo Chuanas. Vyras buvo užmerkęs akis ir lėtai judino lūpas. Kurį laiką patyrinėjęs įdegusį taisyklingų bruožų veidą, Chuanas galiausiai sukosėjo, tokiu būdu norėdamas atkreipti medituojančio žmogaus dėmesį į save.

Aš matau tave, pasakė Heino. Leidžiu tau apsiprasti. Jeigu tu jau viską išstudijavai mano veide ir aprangoje, tai galim susipažinti. Aš Heino.

Taip ir pagalvojau, bet ar studijavau tavo veidą, nesu tikras. Gal tik atkreipiau į kažką dėmesį. Ir prisėdo priešais Heino ant kilimo taip pat sukryžiavęs kojas.  

Oho, nusistebėjo estas. Ir į ką atkreipei dėmesį?

Mes abu europiečiai, skirtingai nuo šitų.

Tu rasistas?

Nevisai, tiksliau, niekada apie tai nemąsčiau, tiesiog visada skyriau save nuo ... bijau kalbėti, turbūt mūsų klausosi?

Labai gali būti.

Girdėjau, buvai mano tėvo draugas?

Jis mylėjo mane.

Siaubas.

Nieko tokio, aš įpratęs.

Prie ko?

Kad mane įsimyli.

O tu pats? Ką jautei mano tėvui?

Nieko. Paprastai aš neįsimyliu, leidžiu kitiems tą daryti.

Labai panašu į mane.

Bet gi tu vedęs.

Tu viską žinai apie mane?

Ir apie tavo tėvą.

Nori pasakyti, žinai, kas jį nužudė?

Tu norėjai pasakyti, kad neįsimylėjai savo žydės? Tai kodėl ją vedei?

Ji man patiko, be to, tai buvo kieta – vesti turtingą žydę. Bet iki meilės, nors ką aš žinau, man regis, aš niekada nepatyriau šito jausmo, tai ką galiu spręsti. Taip, mums gimė puikus berniukas, Jaša, bet ta žydė labai greit mane paliko, aš net nespėjau kaip reikiant pamilti ir sūnaus, tai meilė turbūt vėl praėjo kažkur pro mane. Nežinau. Bet kas dėl tėvo?

Heino parodė, kad negali kalbėti. Jie sėdejo labai arti vienas kito ir Heino palinkęs link Chuano sušnabždėjo: Saulė.

Taip, labai kepina, susivokęs apie ką kalba Heino, garsiai prabilo Chuanas.

Dar tik atvykus Sauliui į tolimą kaimo parapiją išpažinties po kelių dienų Marija pasisodino prieš save svečią ir tiesiai paklausė, ar jis ne tas Sasnauskas, kuris liudijo prieš Karpauskį?

Atleisk, motin, tas pats, dėl to ir atvykau pas Jakovo sūnų prašyti nuodėmės atleidimo.

O pas žmoną atleidimo nereikia maldauti? griežtai pertraukė buvusi komunistė lyg partiniame plenume.

Taip, tikrai, jūs teisi. Atleiskite.

Ir kodėl tu praėjai tik kaip liudininkas, o ne bendrininkas?

Tai kad aš nešaudžiau, o už žydų sulaikymą neteisė, tik už žudymą. Čia aš ne prie ko, rankos nepakėliau. Žydus tada leido sulaikyti, sakė jie atvedė tarybas, nors aš ir dėl to jaučiuosi kaltas, nereikėjo man kištis, kas ten ką atvedė, koks mano reikalas, kaip sako mano mama, sėdėk žemiau žemės, tegul kiti draskosi.

Kad tarybas atvedė, net jei ten buvo ir žydų, aš ispanė irgi tarybas atlydejau į jūsų žemę, kad jums Smetonos suluošintiems ubagams komunizmo saulė šviestų, tai gi gerai. Sėdėtumėt dabar prie darbo biržos kaip Amerikoje, jei ne tarybos.

Taigi Amerika aš irgi baisiai nusivyliau. Įsivaizduokit, sėdim kelias žiemas miške ir vis laukiam, tuoj amerikonai atskris ir išvaduos. Ir taip per radiją kasdien drąsina, girdi, broliai, laikykitės, mes su jumis, tuoj ateisime.

Kapitalistai, ko norėti, niekada tiesos nesako, jiems pirmiausia pinigai, o žmogus tik resursas. Tai dabar jau gal atsivertei?

Atsiverčiau, atsiverčiau, o kaipgi.

Tai kodėl tave vis tiek pasodino?

Aš galvoju, per klaidą, nes sakė tarybos, kas patys išeis iš miško, tam nieko nebus. Na mes keliese ir išėjome. Kiti sakė, netikėkite, apgaus, bet aš manau, kad tik suklydo.

Gal ir nesuklydo. Suprask, ir tarybose visokių žmonių pasitaiko, Stalinas negalėjo visų sužiūrėti, galėjo kažkas ir iš keršto. Na,  bet atbuvai už viską.

Taip, atbuvau.  

O Leoną ar regėjai?

Žinoma, bet jūs ir pati jį matėte per Chuano vestuves.

Iš kur žinai apie vestuves, gi išėjai po Leono mirties, bent taip aš girdėjau?

A, tai taip, po mirties, žinoma, bet girdėti girdėjau. Dabar nepasakysiu iš kur, bet sakė kažkas. A, tikriausiai mano mama. Taip, mes gi kaimynystėje su Leonu gyvenom, nuo mažens neatskiriami draugai, tai ji kažkaip per žmones, tai tas, tai anas kokį žodį, ir susidėlioja panorama, taip sakant.

Gerai, kaip jis ten sėdėjo? Aš negalėjau per vestuves paklausti, daug žmonių, nepradėsi prie visų kamantinėti.

Gerai sėdėjo, puikiai, galima sakyti, kiek kalėjimo sąlygos leidžia, taip sakant. Ne Sočis, suprantama.

O kas galėjo nužudyti, negirdėjai? Kaip ten sakei, tai tas žodį, tai anas, ir susidėlioja panorama.

Tai kad čia jau visai kitas reikalas, už žodį turi atsakyti, negali taip sau orą drebinti, bet kalbos buvo, kad skolingas liko kažkam, kažko negrąžino. Daugiau nežinau, kaip per išpažintį.

Gerai, tarnauk su partijos ir Dievo palaiminimu mano sūnui, tik ištikimai tarnauk ir bus tau atleista.

Ačiū, motin, bus kaip Dievo duota.

Na, kokia aš tau motina, dar į žmonas beveik tinku.

Atleisk, Marija, nenorėjau įžeisti, gal taip ir bus.

Kada nors. Tik tau geriau jaunesnę surasti.

Kad iš tų jaunų...  

Po kokio mėnesio,  pasibaigus zakristijono skandalui,  pastarasis parašė Kauno ar artimesnei bažnyčios vadovybei: įtarimai dėl klebono santykių su ūkio darbininku galimai tvirtinasi. Tasai jau atvirai net ir dienos metu vaikšto į gyvenamą namą, dažnai neišeina iš jo ir naktį.

Vyresnybė jau ketino atlikti tiesioginę reviziją, kai atskriejo kitas pranešimas: įtarimai nepasitvirtino. Ūkio darbininkas, liaudyje vadinamas ūkvedžiu,  Saulius Sasnauskas veda klebono motiną Mariją keista pavarde Mendozą. Tai štai iš kur ir kunigo tokia įtartina pavardė. Daugiau pridurti neturiu ko.

Matau, jūs jau susipažinote. Aichidas įėjo staigiai, nespėjus abiem net atšlyti vienas nuo kito.

Aš rodžiau mūsų svečiui meditacijos pratimus.

Puiku, tačiau vargu ar jam jų prireiks. Tavo pasas pas mane, kreipėsi į Chuaną, vietoje jo gausi Heino pasą ir kurį laiką gyvensi kaip Heino Tamm. Palygink, jūs labai panašūs, ir prikišo abu pasus vaikinams prie veido. Keliausi su jo pasu į Ilio prefektūrą, tai Kinijoje kazachų autonominė sritis. Tavo pasas liks pas Heino, nuo šiol jis bus Chuanas Karpauskis. Maždaug po mėnesio keliausi, o per tą laiką pasistenk bent kiek pramokti estiškai. Aišku, Kinijoje niekas neskiria jūsų kalbų, bet dėl viso pikto, ką gali žinoti, gal kas mėgins ką nors patikrinti. Taigi, mokytis pradedi nuo šiandien, tuoj pat. Visą laiką gyvensi su Heino viename kambaryje. Laiko tuščiai neleiskite. Kai man reikės, aš tave pasikviesiu. Jokių klausimų, linksminkitės, berniukai.

Apsisuko ir išėjo.

Tu supratai ką nors? paklausė Chuanas.

Viskas aišku, tu gausi darbo. Ne taip blogai. Iškart pasakysiu, nebandyk apgauti Aichido, jo žmonės įduos tave Kinijos milicijai kaip suklastojusį tapatybę. Dėl to ir reikalingas visas šis maskaradas. Tu parištas, supranti? Aichidas dabar tavo šeimininkas. Tiksliau gal ne Aichidas, už jo stovi didesni viršininkai, aš spėju partija ir kgb. Jei vykdysi nurodymus, tau nieko netruks. Pagalvok, gyvensi Kinijoje. Aš tau pavydžiu.

Vis tiek nesuprantu, ką aš ten veiksiu?

Iš tikrųjų, manau, ir Aichidas ne viską žino, jis tik mažas sraigtelis didžiuliame mechanizme. Kadangi mes pasienyje su Kinija, vyksta intensyvūs mainai. Supranti, Tarybų Sąjunga nėra amžina, visos imperijos kažkada žlunga. Gal tą supranta ir viršūnės ir stengiasi ką gali išvežti į geresnį pasaulį. Na, įsivaizduok, ką gali padaryti čia su dideliais pinigais? Nieko. Todėl aš ir galvoju, iš viso to, ką pavyksta nugirsti, kad labai dideli žmonės stengiasi savo turtus pervežti kur saugiau, na supranti, Amerika ir panašiai.

Bet per Kiniją, kokiu būdu? O ką Mao Dzedunas?

Manau, per Šanchajų. Tai milžiniškas uostas, ten sunku viską sužiūrėti. Be to, ir kinai ne prieš užsidirbti dolerių. Žmonės visur vienodi. Pats pamatysi.

Gerai, bet ką konkrečiai aš veiksiu?

Gali būti, kad nieko, tai yra kažkur dirbsi, aš negaliu pasakyti kur, tą nuspręs kiti, bet tu gali būti panaudotas kaip perdavimo taškas, punktas raide H. Sakykim, kažkas sako – siunta arba dovana yra punkte H. Tai būsi tu. Tačiau gali būti ir taip, kad tu tik tuščia vieta, kad supainioti tarnybas, kurios stebės tave, lauks kažkokio veiksmo, o jokio veiksmo tavo teritorijoje nevyksta, tu tiesiog pastatytas dėmesio nukreipimui. Ir tokių dėmesio nukreipimo taškų gali būti labai daug. Tam,  kad tos tarnybos paprasčiausiai atbuktų ir prarastų budrumą. Žodžiu, ką reikės, tą ir daryk, tai mano draugiškas patarimas, mes maži sraigteliai ir papuolėme į gerai veikiantį automatą.

Bet tu tame automate nedalyvauji?

Nesakyk, tik mano funkcija kita.

Ir ji tave tenkina?

Mane myli, ko man daugiau norėti?

Po metų Marija pagimdo mergaitę. Gydytojai visaip įkalbinėjo ją pagalvoti apie nėštumo nutraukimą, vis tik garbingas amžius. Koks garbingas, piktinosi Marija, man dar nėra nė penkiasdešimties, Ispanijoje moterys gimdo ir šešiasdešimties. Garsiai nepasakė, bet pagalvojo, tegul nusprendžia Dievas ir Partija, kaip jie tars, taip ir bus. Dievas ir Partija pasitarę nusprendė, kad Marija nusipelnė mergaitės, du berniukai nuo skirtingų tėvų, tebus ir mergaitė nuo trečio vyro. Be to, Saulius Sasnauskas vesdamas Mariją panoro tapti Mendoza, idant tokiu būdu pabaigti su nelabai garbinga praeitimi ir netemdyti mažosios dukrelės šviesios ateities. Taip kunigo name gyveno trys Mendozos ir... Vasarė Sasnauskaitė. Marija jokiu būdu nesutiko dukrai duoti savo pavardę, o Saulius savo ruožtu nesutiko, kad mažylė būtų pavadinta Saule, kaip norėjo mama. Tada buvo rastas kompromisas ir mergaitė pavadinta to mėnesio, kurį gimė, vasario 4-ą, vardu, pripaišant mergautinę tėvo pavardę.

Chuanas, aišku, nieko nežinojo apie sesers atsiradimą, už tai jį pasiekė kita žinia.

Po Chuano išvykimo į Kiniją Rašidas ir Valchidas ilgai negalėjo slėpti savo nepasitenkinimo. Kartą Aichidas pasikvietė juos prie baseino ir paklausė: kas yra, berniukai?

Pats žinai, nusisuko Rašidas.

Ne, nežinau, paaiškink, būk malonus.

Tą skundiką paleidai, galima sakyti, į kurortą jį pasiuntei. Ar jau tikrai atsiskaitei už jo tėvą? įžūliai dėstė Valchidas.

O jo tėvas nieko blogo man nepadarė. Atvirkščiai, aš buvau neliečiamas jo dėka. Leonas buvo autoritetas tarp vagių, o aš visur jam padėjau, štai ir viskas. Kodėl turėčiau jam keršyti?

Tu tarnavai jo tėvui, įsiterpė ir Rašidas, tai pakankamas pagrindas keršyti.

Gerai, aš atsiskaičiau su juo, dabar Chuanas mano tarnas.

Gerai, o kaip mes? Ar mes tau nieko nereiškiame? Valchidas.

Ar mes irgi neturėtume gauti savo procentų? Rašidas.  

Gerai, gausite savo procentus. Važiuosite į tą socialistinę brolišką respubliką ir atvešite jo žmoną ir vaiką. Man nesvarbu, kaip tą padarysite. Paskui vienas iš jūsų ją ves. Susitarkite kuris.

Čia jau kita kalba, bose, pasisaldino Rašidas. Čia jau panašu į satisfakciją.

Į ką?

Nesvarbu, tai tokia rolingų daina.

Gal grįžk pagaliau prie Magomajevo.

Tą mėnesį, kol mokėsi estų kalbos, abu vyrai labai susidraugavo. Dažnai išeidavo iš teritorijos, lydimi vieno ar dviejų sargybinių, ir susėdę ant smėliuko rašydavo estiškus žodžius. Heino nenorėjo viso to laikyti popieriuje, žinojo, kad popierius kada nors juos išduos. Tuo pačiu liepė Chuanui mintinai išmokti jo tėvų namų Taline adresą ir, reikalui esant, rašyti ten. Tik estiškai, kiek sugebės. O Heino vėlgi per tėvus galėtų atrašyti. Jis kartais susirašinėja su tėvais, tad Aichidas turėtų neįtarti. Bet ar laiškai netikrinami, negali pasakyti, todėl geriausia estiškai.

Baigiantis mokymosi mėnesiui Heino perspėjo draugą, kad Aichidas vargu išleis jį į Kiniją nepažymėtą. Atsipalaiduok ir negalvok, taip bus paprasčiau, nepamiršk, Rašidas ir Valchidas vis dar laukia savo dalies.

O kaip gi tu,  paklausė Chuanas, nenusižudysi iš pavydo?

Aš juk sakiau, stengiuosi neįsimylėti.

Ir štai kažkurį kartą Chuanas gauna iš Talino tokio turinio laišką: Mama, nieko neklausk, tiesiog persiųsk šitą laišką adresu, kurį parašiau apačioje. Toliau ėjo tekstas skirtas Chuanui. Tavo moteris čia. Dabar ji ne mano, tai yra ne tavo, o kito. Tavo sūnus irgi čia. Jis miega su abiem vyrais.

Savaime suprantama, Heino būtų parašęs išsamiai, jei Chuanas būtų išmokytas visų estiškų žodžių, kad, tarkim, tavo mergina (žinoma, neminint jokių vardų) buvo su vaiku atvežta prievarta, kad iškart po to vyko kartu su juo, tai yra manimi, o po teisybei, su tavimi, nes aš turėjau tavo pasą, į sostinę skirtis. Tada tuo pačiu metu ten pat įvyko ir civilinė tavo merginos ir mūsų bendro draugo santuoka ir tavo sūnaus įvaikinimo procedūra. Dabar jis nešioja kitą pavardę, ne tavo. Viskas vyko vieną dieną, gi paskui namuose tęsėsi vestuvių puota pagal musulmoniškus papročius dar tris paras. Tavo mergina turėjo dalintis savo lova su geriausiu jos naujo vyro draugu, tokie rytietiški papročiai, o dar po ilgo laiko buvo pasakyta, kad moteris turi miegoti atskirai nuo vyrų ir net atskirai nuo savo vaiko, jeigu jis berniukas. Berniukas turi augti su tėvu. Ir tarp vyrų. Moterys žino savo vietą. Taip yra Azijoje, ir ji negali turėti kažkokių vilčių, kad bus kitaip, aišku? Marš iš kambario. Į virtuvę.

Ilgai galvojęs Chuanas susidarė panašų vaizdą. Labiausiai skaudėjo dėl Jašos, nors jis beveik jo nepažinojo, bet šiuo metu jam turėtų būti penkeri. Laiškas atėjo 1971 kovą.

Pats Chuanas jau turėjo sukūręs naują šeimą, tiksliau pagal dabartinę pavardę – pirmą, pusiau estišką, pusiau kazachišką. Jo moteris buvo Fatima iš kazachų bendruomenės Ilio prefektūroje. Ji buvo dvejais metais jaunesnė pagal Heino paso duomenis ir keturiais vyresnė pagal tikrą Chuano amžių. Aišku, Karpauskis to neatskleidė, o į klausimus, kodėl jis taip jaunai atrodo, atsakydavo – genai ir šiaurietiškas klimatas. Matai kaip, pavydžiai nutęsdavo pašnekovai. Tokiu būdu apie Estiją daugelis susidarė nuomonę kaip apie amžinos jaunystės šalį.

Šeima susilaukė dviejų mergyčių, kurias pavadino Saida ir Saulė. Pastarasis vardas vėlgi buvo pateiktas kaip labai estiškas ir reiškiantis saulę. Aaa, vėl nutęsdavo netikėtai apšviesti kaimynai, bičiuliai, giminės. Mergaitės buvo mokamos kalbėti taip pat ir estiškai, tai yra lietuviškai, bet visi žinojo, kad tai estų kalba. Kaimynai, bičiuliai, giminės. Gyveno jie dideliame bendrabutyje vieno kambario bute. Su bendra virtuve visam aukštui, dviem tualetais ir dušo kabinomis kiekvienai lyčiai. Žodžiu, gyveno kolektyve, dalinosi džiaugsmais ir vargais, kas be ko,  kartais ir susimušdavo.

Darbą Chuanas gavo nedidelėje duonos kepykloje, taip pat kas mėnesį fiksuotą sumą pervesdavo kazachų bendruomenės taryba už tariamai kultūrinę Tarybų Sąjungos Estijos respublikos piliečio veiklą giminiškoje Kinijos liaudies respublikoje. Iš tikrųjų, tai buvo Aichido pervedimas už įvairių siuntų pristatymą arba pasaugojimą. Pinigai buvo maži, bet Chuanas suprato, kad pažadai, jog jam nieko netruks, taip ir liko pažadais, nusikaltėliai pinigais savo tarnų nelepina. Gelbėjo tai, kad iš mamos žinojo ispaniškos duonos kepimo receptą. Žinoma, kepdavo ji retai, visokie partiniai reikalai neleido pilnai atsidėti šeimos gyvenimui, bet kai iškepdavo, tai būdavo visiems šventė. Kadangi kiniška duona arba ryžių paplotėlis labai skyrėsi nuo to, ką iškepdavo Marija, tai Chuanas arba tiksliau Heino (prie šito vardo jis gan greit priprato ir jis jam patiko) pasiūlė dėl juoko receptą kepyklai. Eksperimento vardan kepykla iškepė nedidelę partiją neįprastos duonos, bet kai ji kažkodėl iškart buvo išpirkta ir žmonės klausė, ar nebus daugiau, kas tai per duona, teko paleisti šio produkto masinę gamybą ir gavo ji grynai estišką pavadinimą Kaimiška.  Kinai tardavo kai mis ka.  Tai buvo dar vienas žmogaus iš šiaurės stebuklas. Aišku, ir pats autorius gaudavo iš kepyklos gausias premijas.

Kita vertus, atsisakyti vykdyti užduotis taip pat negalėjo, nes nuolat matė jį stebinčius tipus, kurie tuoj pat pasišalindavo, jam nespėjus prieiti ir užduoti klausimų. Galų gale ir šeima, ypatingai mergaitės, dėl kurių, ankščiau nebūtų tuo patikėjęs, beveik neteko proto, laikė jį savotiškame kalėjime. Su siaubu galvodavo, kas joms nutiks, jei atsisakys dirbti. Po truputį, padedamas bendrabučio atmosferos, įsitraukė į alkoholį. Gyvenimas ritosi nuožulnuma, gelbėjo tik mintis kad po 8 tarnystės metų viskas baigsis.

Ir štai dabar tokia žinia. Jo sūnus. Kol kas vienintelis giminės pratęsėjas tapo kazachu. Jį išnaudoja du vyrai. Aišku, kas jie, tai Rašidas ir Valchidas, nors Heino savo laiške ir neužsiminė.

Marijai mergaitė buvo kaip dievo dovana. Arba partijos. Komunistų, žinoma, nes kitos ir nebuvo. Ir nesvarbu kad ją pašalino, bet partija jos širdyje liko, o funkcionieriai, kurie priėmė tokį sprendimą, tai dar ne visa partija. Ji tikėjo, kad Lenino ir Stalino dvasia yra aukščiau tų laikinų veikėjų. Ir kaip ji galėjo netikėti tais idealais, kai net čia, Lietuvos užkampyje, kažkur šiaurėje, matė, kad žmonės gyvena daugmaž apylygiai, nėra išnaudojimo, nereikia ieškotis darbo, kaip yra Amerikoje, mokslas nemokamas, medicina aukštos kokybės prieinama dykai ir panašiai. Ji matė čionykščius vaikus, kurie nesiskyrė vienas nuo kito, net jei kuris ir buvo kolūkio pirmininko ar vyriausio agronomo vaikas, taip, kai kurie gal ir turėjo dailesnius batelius ar kojines, bet taip kad išsiskirtų nežmoniškai, to nebuvo. Be to, vasarą vaikai važiuodavo į ekskursijas, stovyklas, lankė sporto būrelius arba chorus, tai Marijai buvo neįsivaizduojama, kai ji pati buvo jų amžiaus.

Ji augo kaime netoli Valensijos, bet pati niekada joje nebuvo. Tik tėvas išvykdavo mėnesiui ar ilgiau dirbti į uostą. Ji pamena dvarą jų kaimo apylinkėse, į kurį suvažiuodavo šeimininkų dukters bendramoksliai iš Valensijos ir praleisdavo ten kelias vasaros dienas, ir kaip jie, kaimo driskiai subėgdavo prie tvoros paspoksoti į savo bendraamžių žaidimus. Tie kažkokiais įrankiais atmušinėdavo mažus kamuoliukus ir krykšdavo iš džiaugsmo, jei kuris nors nepataikydavo. Buvo keista, ko čia krykštauti. Bet labiausiai kaimo vaikai laukdavo, kada toks kamuoliukas perskries tvorą, ir jie pasileisdavo tekini, rungtyniaudami, kas pirmas jį paims. Ponų vaikams tai atrodė labai juokinga, kartais jie net specialiai permesdavo kamuoliukus ir dar šaukdavo ragindami  pronto pronto.  

Kartą tokį kamuoliuką pavyko pirmai pasiekti Marijai. Ji paėmė labai lygų, lengvą ir švelnų daiktą į rankas ir lėtai, nors ponaičiai ragino paskubėti, nunešė jį prie tvoros. Ją pasitiko labai gražus, dailiai sušukuotais juodais plaukais, baltai be dėmelės aprengtais drabužiais berniukas. Jis pažiūrėjo į ją ir paklausė, kodėl ji tokia murzina, juk tai nehigieniška? Ji nesuprato, ką reiškia tas žodis, todėl tik tylėjo ištiesusi ranką su kamuoliuku ir negalėjo atitraukti akių nuo spindinčių baltumu jo dantų. Tokių dantų ji dar nebuvo regėjusi. Nors kasdien pirštu ir šveisdavo savus, pavilgydama vandeniu, bet jie vis tiek nebuvo tokie, kaip šio ponaičio. Sutrikdytas jos nebylumo ir spiriančio žvilgsnio berniukas nutraukė nemalonią tylą, paklausdamas – kuo tu vardu? Marija, tyliai ištarė Marija. Kaip banalu, mestelėjo tas ir nusisuko į savo draugus. Ji vėl nesuprato, ką tas pasakė, greičiausiai tai buvo ačiū už kamuoliuką, ir grįžo prie kaimo vaikų. Vėliau ji išgirdo, kad jo vardas Chuanas.

Galiausiai bažnyčios vadovybė, neradusi nieko smerktino Aivaro Mendozos elgesyje, paaukštino jį, pervedusi tarnauti į Skuodo kleboniją. Tokiu būdu jo santykiai su Antanu Pelkumi nutrūko. Naujoje vietoje Aivaras pasiskyrė sau į zakristijonus savo įtėvį Saulių, kuris dabar taip pat nešiojo ispanišką pavardę. Aukštoji vadovybė tam neprieštaravo ir Saulius Mendoza stropiai vykdė naujas pareigas, išmoko daug liturginių dalykų, kurių kartais tekdavo mokytis ir naktį. Marija neprieštaravo savo vyro naktiniams dingimams, buvo per daug užimta dukrele, be to, suprato, kad tarnavimas per mišias yra labai tikslus reikalas, šiaip paprastai to neišmoksi, reikia daug repetuoti.

Sauliui pavardės pakeitimas buvo labai naudingas dar ir todėl, kad galutinai nutrūko jo ryšiai su Aichidu, visa kriminaline praeitimi. Kam šaus į galvą ieškoti Mendozos, kai visi žinojo jį kaip Sasnauską. Jis net ir neabejojo, kad buvo ieškomas. Per Chuano uošvį, kuriam kažkodėl buvo pranešęs savo naują adresą (tai buvo klaida, neaišku, ko jis tikėjosi) sužinojo, kad duktė Judita su sūnumi Jakovu paslaptingai dingo ir jis klausė, gal Saulius ką nors apie tai žino. Saulius, aišku, suprato, kieno tai darbas, nes pats gi išsiuntė žentą į Kazachiją, o dabar, galima buvo spėti, Chuanui ten prisireikė ir žmonos su vaiku, todėl greičiausiai buvo norima viską prasukti per jį, Sasnauską, ačiū dievui tą padarė be jo pagalbos, bet nutarė į laišką neatsakyti, nes jeigu pradėsi su žydu diskusijas, tai jos nežinia kur nuves, ir pašte sutarė, kad laiškas bus grąžintas siuntėjui, kadangi adresatas neva nerastas. Tai kainavo truputį pinigų, bet tokiu būdu jis uždarė visus tiltus paskui save.

Žinoma, dar yra jaunasis Karpauskis, vaikystės draugo, kuris staiga mirė, sūnus, reikia manyti, tas neapsidžiaugė Sauliaus klasta, įvyliojant į Aziją, bet net brolis ir  motina, Sauliaus žmona Marija nėra gavę jokių žinių iš Chuano. Beliko tikėtis, kad Azijos pasaulis pasiglemžė jį amžinai. Už tai zakristijonas Mendoza nepamiršdavo pasimelsti per sekmadienio mišias. O pats klebonas buvo vaikiškai naivus ir nieko neklausinėdavo net jiems būnant kartu.

Leonas sėdėjo ir laukė. Laukė savo žudiko, vaikystės draugo Sauliaus. Laukė ir galvojo, koks niekšas, ne tik nužudė jį, bet ir pasisavino jo moterį, sūnaus motiną ir pasikeitė lietuvišką pavardę į ispanišką. O juk jis pats kažkada galvojo, būtų neblogai tapti ispanu ir mielai būtų padaręs tą patį. Gaila, kad Aichidas jo nepribaigė. Belieka laukti.  

Laukė Sauliaus, o sulaukė Heino. Heino, o tu kokiais vėjais čia atskridai?

Tais pačiais kaip ir tu.

Na ne, tavęs negalėjo tas pats žmogus nudėti.

Bet įsakymas buvo iš to paties centro.

Tu nori pasakyti, kad mane užsakė?

Būtent, tai nebuvo vien tavo vaikystės draugo kerštas, nors, kas be ko, jis turėjo jausti šiokį tokį nemalonumą, kai jį patį užsakė tas draugas. Kaip bebūtų interesai sutapo – tu tapai nebereikalingas. Aichidui prireikė ne tavęs, o tavo sūnaus. Kad tavo sūnus atitarnautų tuos metus, kuriuos jis  tarnavo tau. Aš mačiausi su juo, gražus vaikas. Visas į tave. Ir tavo anūkas puikus, nors visai kitoks, juodas.

Jis žydas. Nespėjau išvysti, gaila. Negi ir anūko nepaliks ramybėje?

Aichidas prasitarė, kad įsisūnys Jakovą.

Kokiu būdu? O tėvas?

Dabar aš jo tėvas, aš Chuanas. Negyvas.

Tu ne tik miręs, bet ir išprotėjęs.

Taip taip, kada nors sužinosi.

Bet kodėl tave?

Jau sakiau, jam reikėjo negyvo Chuano, kad Jaša būtų našlaitis. Be to, aš buvau nelojalus Aichidui, o jis neatleidžia. Klausyk, tai labai ilga istorija, aš baigsiu kitame šimtmetyje, juk laiko mes čia turime?

Į valias.

Rašyti Aichidui nebuvo prasmės, greičiausiai jis net visai neatrašys tarnui. Priešingai, tai gali jį net įsiutinti, kaip drįso jam rašyti pavaldinys. Tą naktį Aichidas galutinai įtikino, kas čia šeimininkas. Chuanas tai prisimena kaip baisiausią košmarą. Ir ne todėl, kad buvo atgrasu, todėl kad  neturėjo jokio balso, jokio savojo aš, tebuvo pripučiama lėlė, kurios neklausiama, ar tau patogu, ar tau patiko ir panašiai. Tik seksas, jokios meilės, jokių pažadų. Dar niekada nesijautė taip pažemintas. Šiukšlė, prezervatyvas. Kurį kitą dieną išmetė į Kiniją. Nei viso gero, nei dar susitiksim. Būk ir lauk. Aš sprendžiu.

Taip pat rašyti Heino, net ir per jo tėvus, atrodė rizikinga. Bijojo dėl draugo saugumo. Dar gerai, kad jis apskritai išdrįso aprašyti padėtį. Ačiū, Chuanai, tai yra Heino. Kita vertus, o ką jis galėtų padaryti? Toks pat beteisis, kaip ir Chuanas. Tada ir atėjo mintis apie Geršoną.

Geršonas Šervenikovas per penkerius dukters ir anūko dingimo metus buvo gavęs šimtus laiškų ir pranešimų, kur dingusieji buvo pastebėti. Deja, visi jie nepasitvirtino. Ir štai laiškas iš Šanchajaus. Kinija. Tikrai, antspaudas, visi aprašai, jokios abejonės – Kinija. Ką turiu bendro su šia valstybe, galvoja Geršonas. Jokių draugų, pažįstamų. Tai absoliuti komunistinė šalis, ten joks žydas savo pinigų neprasuks, tai ne Tarybų Sąjunga, kur žydams sąlyginai visai neblogai sekasi. Geršonas nesiskundžia. Gal tai provokacija, gal laišką geriau nunešti Jurijui į saugumo komitetą. Turi ten Šervenikovas tokį pažįstamą majorą Jurijų, kartais su juo susitinka viename konspiraciniame name, Geršonas papasakoja jam kai kurių detalių apie tai, kas apsilanko pas jį bazėje per užpakalines duris ir ko, kas ir kiek perka. Aišku, ta informacija nieko verta ir direktorius nelaiko savęs kokiu nors skundiku ar pranešėju, apsaugok judėjų karaliau, ne, koks čia skundimas, tiesiog padeda svarbiai žinybai, ta prasme, yra pilietiškas ir beveik komunistas, nors Šervenikovas jau daug metų visaip spardosi nuo stojimo į partiją. Kol kas jam dar atleidžiamas toks pasyvumas, bet kaip bus, jei šitas laiškas turės kažkokių padarinių, a? Plėšti, neplėšti, ką daryti?

Visgi smalsumas nugalėjo ir Geršonas atsargiai, pakaitinęs virš žiebtuvėlio su aštriu peiliuku atskyrė voko dalis. Jeigu ką, užklijuos atgal ir pas Jurijų. Pati pradžia nustebino ir kartu labai sujaudino, jau daug mėnesių nebuvo gavęs jokių žinių apie dukrą: Rašo jums Heino, estas.

Pala pala, galvoja Geršonas, estas, o rašo lietuviškai. Iš Kinijos. Kažkokia velniava.

Žinau, kur jūsų dukra. Ten pat ir žentas. Ir anūkas. Anūkas seksualiai išnaudojamas dviejų vyrų. Greičiausiai ir dukra.

Anūkas išnaudojamas seksualiai? Na, dukra dar galima suprasti, graži mergina, bet anūkas, juk jam tik penkeri metai. Ir dviejų vyrų? Kaip, kokiu būdu? Negi vienu metu? Žydas net prisėdo ir išgėrė stiklinę vandens.

Nebandykite kreiptis į miliciją, ji išvien. Geriausia būtų per KGB, spėju, kad pagal savo pareigas, turėtumėte turėti kontaktą.

Geršoną vėl išpylė karštis. Nu tikrai provokacija, žino apie jo susitikimus konspiraciniame name. Gal čia pati KGB tikrina jo lojalumą, ar jis praneš, kur reikia, ar nepraneš? Gal jį norima tokiu būdu pašalinti, ta prasme, uždaryti, gal kažkam prisireikė jo vietos, kokiam komunistui? Ach, ir kodėl jis iki šiol nestojo į partiją? Viskas, rytoj tuoj pat ir įstoju. Skaitom toliau.

Toliau adresas ir vardai asmenų. Pasirašo Heino. Adresas Kazachijoje, kur viskas vyksta. O, Kristau, žydų karaliau, kur gi ta Kazachija? Turbūt kokia maža respublika Tarybų Sąjungoje. Pagriebia žemėlapį, kabantį ant sienos prekybos bazės direktoriaus kabinete. Iš stalčiaus išsitraukia lupą ir ima tyrinėti plačią tėvynę. Atranda. O, Jude, šventas skundike, gi didumo beveik kaip Mongolija, sostinė Alma Ata, prie pat prie Kinijos. Tai štai kodėl laiškas iš Kinijos. Turbūt tas estas kažkaip pabėgo nuo tų vyrų: Aichidas, Rašidas ir Valchidas, į kaimyninę valstybę. Gal gyvenant prie sienos tai nėra sudėtinga, nors žinant Tarybų Sąjungos sienų apsaugą, neįtikėtina, kad iš jos galėtų kas pabėgti. Jei būtų taip paprasta, gal net pats Geršonas seniai būtų tepęs slides. Bet tebūnie, kas juos azijiečius žino, gal. Adresą Lietuvoje galėjo pasakyti Chuanas arba ir Judita. Greičiausiai toks buvo išsigelbėjimo planas: estas pabėga, parašo Geršonui, Geršonas pajungia visą Tarybų Sąjungos saugumą ir atlekia jų išvaduoti. Geras planas, tik kaip tą visą saugumą pajungti, mąsto Šervenikovas. Aišku, milicija ten visa nupirkta, jis yra apie tai girdėjęs, Azija nekontroliujama, bet KGB iš tiesų galėtų ten įsiveržti, ypač jei būtų maskviškė. Apie Jurijų Geršonas net negalvoja, per smulki žuvelė, ir geriausia būtų jam išvis neprasitarti, o Maskvoje yra draugas ir net verslo partneris Miša Govičius. Jie kartu studijavo Kauno politetechnikos institute, paskui jis persikėlė į Maskvą. Geršonas visada parūpina Mišai geriausią viešbutį Palangoje arba Jūrmaloje, kai tas atostogauja. Miša atsiunčia užsienietiškų skudurų ir parfumerijos, kuriuos Geršonas didesne kaina išparduoda Kauno komunistiniams buržua. Neabejotinai Govičius turi gerų ryšių su maskvietiška prokuratūra ir saugumu. Taigi, per jį, bet skambinti negalima, jokiu būdu. Laiškas irgi nepatikimas dalykas. Geriausia važiuoti pačiam.

Miša Govičius labai nustebo per durų akutę išvydęs Geršoną, turbūt kažkas mirė, vienintelė mintis šovusi į galvą, kuri neleido jam įprastai kar kažko paklausinėti pravėrus besilaikančias ant grandinėlės duris, ne, jis iškart jas plačiai atlapojo: kas?

Kaip kas? nesuprato Geršonas, čia aš.

Aš klausiu, kas vėl mirė?

Kodėl vėl?

Pas jus visada kas nors miršta. Gerai, supratau, kad apsirikau, bet tu mane ir išgąsdinai, Gerša. Ateik, apsikabinkim. Nepaskambinai, nepranešei, turbūt pagailėjai kapeikų skambučiui.

Pagailėjau, pagailėjau, Miša, ne iki skambučių man dabar.

Nagi nagi, užeik, pasakok, tik apsiauk Larisos tapkes, kitų neturiu. Ji darbe, žinai, redakcija, dirba iki nakties, visokie straipsniai ir panašiai. Aš jau seniai sakiau jai, baik vieną kartą su tais darbais, ar mes nepragyvensim be tų tarybinių kapeikų? Va, Geršonas padės, jeigu ką, juk padėsi?

Dar klausi, Miša, mes vienas kitam oi kaip padėsim. O tu vis dar toks pat oportunistas, kaip tave institute vadino?

Už tai mane ir iškėlė aukščiau už tave, jiems priešus reikia arti laikyti, prie savęs. Na, sėsk, tuoj arbatos įpilsiu.

Kad mes Lietuvoj labiau kavą geriam, bet bus gerai ir arbata.

Rusai arbatą, tik arbatą, kavą kaip jie sako, geria buržujai, aš negaliu eiti prieš partinę liniją, pats supranti, mano darbas, Larisos redakcija įpareigoja.

Aš kaip tik dėl tavo ryšių ir atvykau.

Aichidas beveik nenustebo, kai gavo pranešimą, kad juo domisi. Seniai turėjo kažkas užvesti ant Juditos pėdsakų. Pati, žinoma, buvo užblokuota nuo bet kokios informacijos perdavimo, galų gale, jai tas turėjo ir nerūpėti, narkotikai atėmė bet kokį norą domėtis aplinkiniu pasauliu. Net sūnus jos jau nebetraukė. Nuostabą Aichidui kėlė tik tai, kad domisi Maskva. Prie ko čia Maskva?

Aš nežinau, nieko negaliu daugiau pasakyti, man tik pranešė iš informacijos biuro, kad iš Maskvos kažkokios žinybos, neaišku, kas per žinyba, paslėpta po pašto dėžės numeriu, teiravosi, ar yra toks ir toks asmuo ir kur gyvenna, telefonu kalbėjo milicijos pulkininkas Ahmatas Zuranas. Kaip žinai, informacijos tarnyba mane visada informuoja apie įtartinus skambučius. Todėl būk atsargus, maža kas. Aš tau neskambinau.

Taip taip, skolingas neliksiu. Geros tarnybos.

Aha, Maskva. Dėl jo prekybos anaša, Maskva, žinoma, nesivargins, viskas yra nupirkta ir sumokėta. Kažkas kita. Kas gali būti kita, jei ne ta narkomanė. Tarkim, jos ieško. Bet ieško jau turbūt kokie keturi ar daugiau metų. Ir iki šiol iki čia niekas nosies nekišo, vadinasi, gavo pranešimą. Nagi, iš ko? Žinoma, iš Chuano, tik jis vienas žino jos tėvų adresą ir laisvai galėjo iš Kinijos parašyti. Ech, mano tarnas mane išduoda? Negerai. Bet iš kur jis pats sužinojo apie savo žmoną? Kad ji Kazachijoje. Gal ir daugiau informacijos apie visa tai turi? Iš ko?

Yra tik vienas žmogus. Heino, būk geras, užeik pas mane.

Tai va, kaip supratai, tavo sūnus apgaule buvo įvyliotas į Aichido valdas, o ten jo laukė dar ir bičiuliai iš kariuomenės laikų. Kažko jiems nepatiko tavo sūnus. Nutarė atkeršyti. Dar prisidėjo ir tai, kad Aichidas nesijautė laimingas tarnaudamas tau kalėjime. Liko nuoskaudos. Tu nepasiūlei dalintis su juo savo guoliu. Žodžiu, pavertė Chuaną savo tarnu.

Kaip, fiziškai?

Taip pat ir fiziškai. Bet, kita vertus, jam pasisekė, Chuanui. Tiesa, sukeitė tapatybę, ta prasme, įdavė mano pasą ir išsiuntė į Kiniją. Jo pasas liko man. Tokiu būdu, oficialiai Chuanas Karpauskis miręs, tavo sūnaus nėra, yra Heino Tammas. Kinijoje.

Kažkoks jovalas, detektyvas. Ir ką, Kazachijoje taip galima?

Už pinigus visur galima, ne tik Kazachijoje. Bet tai ne viskas, paskui Aichidas atsiviliojo pas save tavo marčią žydę ir anūką, neva pas tėvą. Bet tėvo jau nebuvo, tik aš su tėvo pasu. Toliau, kas ten vyko, geriau tau nežinoti.

Aš jau numanau.

Aš parašiau Chuanui, o jis greičiausiai uošviui, tada tas pradėjo per Maskvą ieškoti atsakymų. Išsikvietė mane Aichidas ir prie Rašido ir Valchido privertė prisipažinti, kad aš perdaviau informaciją tavo sūnui. Aš prisipažinau. Aichidas atidavė mane savo šakalams. Vieną man paskui pavyko nudėti.

Kokiu būdu? Tu juk net į kariuomenę atsisakei eiti tarnauti, dėl to tave ir pasodino.

Na, visada būna pirmas kartas, aš nušoviau Rašidą iš jo pistoleto, kito nušauti nespėjau, mane nušovė Aichidas.  

Aichidas: paimk pistoletą. Ištiesia jį Valchidui. Tas paima. Ne, geriau padėk jį ant žemės. Geriau palikim viską, kaip yra. Aš sugalvosiu. Tu padaryk štai ką: tuoj čia suvažiuos milicija, aš pasakysiu, kad jie susiginčyjo ir vienas kitą nušovė. Tavęs čia nebuvo. Nė kvapo, nes tu buvai jau savaitę išvykęs su Judita į Maskvą. Taigi, tuoj pat paimk ją ir į traukinį. Tik ne lėktuvu. Kelionėje prišerk ją. Bet ne mirtinai. Kai apsistosi Maskvoje kokiame išnuomotame bute, ten jų labai daug, tau net pasiūlys stotyje, ten tegul ir pasilieka, kaip perdozavusi. Mums nereikia, kad ji išdėtų milicijai, kur gyveno ir taip toliau. Supratai?

Taip.

Pasitikėti ja negalima, ji žuvusi taip ar taip. Geriau tegul amžinai tyli. Sužinok jos tėvo adresą arba darbovietę Lietuvoje. Tada dumk pas jį. Jis taip pat turi nutilti, per giliai knisa. Bet prieš tai kuo daugiau iš jo sužinok. Neabejoju, kad jis turi daug informacijos, kitaip vargu, ar būtų iki čia atsikapstęs su kažkokia Maskvos žinyba. Čia tau penki tūkstančiai, netaupyk, viską daryk švariai, butą išnuomuok kelioms paroms, kad šeimininkė greitai merastų numirėlės. Ir paskubėk, aš noriu atsisveikinti su abiem. Eik.

Išėjus Valchidui, tuoj pat surenka telefonu numerį.

Ahmatai, čia tu? Aichidas trukdo. Pas mane įvyko incidentas, du kvailiai susiginčijo dėl bobos ir pasišaudė. Nieko baisaus, tik du lavonai. Tik du, ko tu karščiuojies? Aš viską sutvarkysiu. Atsiųsk gerą inspektorių. Perduosiu tau linkėjimus. Viskas bus gerai. Tik paskubėk, kol neatšalo.

Chuanas netikėtai gavo laišką nuo Aichido. Iki tol visus penkerius metus jis nei skambino, nei parašė, o čia staiga vokas. Perdavė vienas iš tų, kuriuos matydavo gatvėj ar prie namų jį saugojant. Tiesiog įgrūdo į ranką ir pasišalino. Voką atplėšė kepykloje tualete. Ten saugiausia. Suprato, kad nuo Aichido intuityviai, dėl to, kad įdavė voką tipas, kurį dažnai sutikdavo mieste, ir svarbiausia iš to susijaudinimo, kuris apimdavo prisiminus paskutinę naktį. Jis nekentė savęs, kad kiekvieną kartą, kai tai prisimindavo, susijaudindavo fiziškai.

Laiškas buvo ilgas su klaidomis, bet tragiškas. Pirma, Heino nėra. Antra, Juditįos taip pat nėra. Trečia, Rašido taip pat nėra. Ketvirta, Aichidas įsisūnins Jakovą, nes jo tėvo, tai yra Chuano Karpauskio nėra gyvo. Iš pradžių Chuanas nieko nesuprato, todėl ėmė dar kartą atidžiai skaityti: Brangus Heino,

tai reiškia, aš dabar Heino, jis kreipiasi į mane, kaip į estą, na, juk taip iš tiesų ir yra, aš Heino ir visi mane čia vadina taip, ir žino, kad esu estas. Gerai, toliau

skubu pranešti, kad mūsų brangaus bičiulio iš Lietuvos, tu jį prisimeni, toks su ispanišku vardu, Chuanas, jau nėra šiame pasaulyje, jis mirtinai susikibo su vienu kazachu, kuris buvo įsivaikinęs jo sūnų, nes Chuanas nesirūpino juo, taigi, tas Rašidas visaip mylėjo lietuvio vaiką ir net buvo davęs jam garbingą kazacho pavardę ir išmokęs visokių kazachiškų žaidimų, dabar jis irgi negyvas, kaip sakiau, tai buvo mirtina kova, abu džigitai žuvo, tebus Alachas jiems gailestingas ir Stalinas, žinoma, o Jakovo mama, kuri irgi čia kurį laiką gyveno, tu gal neturėjai apie tai informacijos, bet kažkada tas Chuanas paprašė žmonos atvažiuoti aplankyti, ji atvažiavo pas vyrą, bet įsimylėjo šaunų džigitą Rašidą ir už jo ištekėjo, žinoma, prieš tai išsiskyrė su Chuanu. Tai dabar ji irgi dingusi, visaip bandėme ieškoti, bet nesėkmingai. Gal ji irgi negyva? Tada Jaša lieka visišku našlaičiu. Tai neteisinga. Todėl nusprendžiau tapti pagaliau tėvu ir suteikti džigitui Jašai mano pavardę. Nuo šiol jis vadinsis Jakovu Nurijevu.

Labai ilgai tau pasakoju, tau gal net neįdomu, juk tu nepažįsti tų žmonių, bet man džiugu pranešti apie pasikeitimus, juk mes buvome artimi draugai, ar ne? Dar noriu kada nors pakviesti tave vieną pasisvečiuoti pas mane, kartu susipažinti su mano posūniu ir prisiminti mūsų paskutinį vakarą. Tikiuosi, tu jo nepamiršai. Parašyk būtinai ir perduok per tą patį žmogų. Labai lauksiu. Atvažiuok greičiau.

Koks niekšas, atvažiuok greičiau. Bet ko gi tada mane taip muša prakaitas, negi aš važiuosiu?

Ir kai suglamžė jau rankoje popierių, pastebėjo, kad kitoje pusėje dar kažkas parašyta. Išlygino skiautę. P. s. galvok apie puikiąsias savo dukreles.

Kitą rytą įdavė kurjeriui atsakymą: aš pasiruošęs, organizuok išvykimą.

Aichidas jau buvo šiek tiek pasenęs. Chuanui pagailo jo. Gėdijosi sau tai pripažinti, bet širdis daužėsi, kai tas artėjo jį pasitikti. Mano berniuk, švelniai pasveikino Aichidas, stipriai apkabinęs Chuaną. Toks pat gražus ir visai nepasikeitęs, džiaugiuosi dėl tavęs.

O tu pasenai, stengėsi būti žiaurus Chuanas.

Taip, žinau. Tiek visko įvyko, tiek netekčių. Aš labai pergyvenau dėl visų, visus labai mylėjau, net Juditą. Tikrai, miela žydukė. Gaila, kažkas ją pripratino prie kvaišalų, paskutiniu metu visai nesivaldė. Kai aš pabandžiau ją gydyti, taip sakant, neprileisti prie medžiagų, ji pabėgo. Paliko net Jašą ir dingo. Net neišmanau, ar ji galėjo kur nors toli nubėgti. Labai gali būti, kad mirė kur nors stepėje. Aš bandžiau ieškoti, tu nemanyk, bet veltui. Bet pasakok apie save, kaip tu, kaip tavo šeima?

O ką pasakoti, tu juk atsikvietei mane tam, kad išardytum mano ramų gyvenimą.

Na, ramus gyvenimas gali būti ir čia. Dabar, kai netekau Rašido, Heino ir Valchido, tu man labai reikalingas, patikėk. Ne kaip tarnas, aš atleidžiu tuos likusius trejus metus, tu sąžiningai man dirbai, bet kaip draugas. Ten Kinijoje dabar apsieis be tavęs, bus kitas žmogus. Tu negalėsi grįžti.

Bet kaip mano mergaitės, kaip žmona?

Mergaites, jei nori, galime čia apgyvendinti, bet be mamos, jai nėra čia ką veikti.

Vadinas, dabar privalėsiu gyventi su tavim?

Tai neprivaloma, tavo pasirinkimas, tik jei norėsi, tik kaip partneris, koks buvo Heino...  

Heino miegojo su tavim.

Ta dalis, kaip sakiau, tavo pasirinkimas, bet iš tiesų tu labai jį primeni, tik esi dar jaunesnis, patrauklesnis. Kita vertus, Jaša dabar mano sūnus, tu negali to pakeisti, nes tu jau ne Chuanas. Ir vadinsiu, nepyk, tave Heinu. Taip bus paprasčiau ir mažiau painiavos.

Painiavos, deja, tavo dėka čia labai daug.

Na, nepyk, man patinka dramos, netgi tragedijos. Esu perskaitęs daug Šekspyro.

Tai štai iš kur visa tai. Bet Jakovą tu man parodysi?

Žinoma, o kaipgi. Eime, tu jį pamatysi. Tikras kazachas.

Aha... aha... ... aha... ... ... aha... aha... aha... ... ... ... aha... aha... aha... ... aha... ... ... ... ... ... aha. Miša nuleido ragelį, kuris dar kurį laiką pypsėjo, galiausiai paleido jį iš rankų. Tas minkštai nutūpė ant kilimo ir toliau grojo nesudėtingą dainą pypt pypt pypt.

Geršonas prišoko prie ragelio ir susirūpinęs paklausė: kas nutiko? Bet ragelis neatsakė. Šervenikovas padėjo jį ant aparato. Stojo tyla.

Tavo Juditos kokia pavardė? galų gale sugalvojo klausimą Govičius.

Karpauskienė, o ką?

A, tai reiškia ne ji, ačiū partijai, apsidžiaugė šeimininkas.

Palauk, palauk, ką reiškia ne ji? Ką tu tuo nori pasakyti?

Matai, man dabar pranešė, kad rado kažkokią Juditą Maskvoje. Negyvą. Tegul partija bus jai gailestinga. Bet jos pavardė ne Karpauskienė. Tikrai ne, kažkokia Duralijeva ar panašiai. Nurimk, tai ne tavo dukra.

Palauk, Miša, palauk, neskubėk, aš noriu ją pamatyti.

Ką ten žiūrėti, kažkokia narkomanė, padaugino ir baigėsi, štai ir viskas. Su tavo dukra tikrai nieko bendro. Eime gerti arbatą, tuoj Larisa grįš iš redakcijos.

Ją juk atveš su mašina?

Ką, tą narkomanę? Tu išprotėjai?

Larisą, tavo žmoną.

Kodėl ją turi atvežti? Ji juk gyva. Ai, susipainiojau, taip, aišku, su mašina, ji gi redaktorė.

Paprašyk, kad mane nuvežtų pas tą narkomanę.

Na, baik tu, Gerša, nebūk paranojikas, eikime arbatos.

Ne, pasakiau, turiu įsitikinti.

Tu visada toks buvai. Nepakenčiamas. Atleisk, aš čia tik šiaip, bet, žinoma, nuvažiuok, kad būtum tikras. Aš tai jau dabar tikras, tačiau tu nuvažiuok, būtinai nuvažiuok, o paskui galėsi naktį grįžti, tik aš turbūt jau miegosiu, tai galėsi ryte papasakoti.  

Marija pamena, dabar artėdama prie septyniasdešimties dažnai sugrįžta toli atgal, kai pralaimėjus jų būriui ji slapčia iš kalnų grįžo į kaimą. Buvo vėlyvas ruduo. Po kelių dienų kaime pasirodė būrys frankistų. Jie irgi grįžo iš kalnų, kuriuose persekiojo partizanų likučius ir keletą jų suimtų vedėsi būrio viduryje surištomis rankomis. Visi žmonės išėjo iš trobų ir verkdami bei garsiai aimanuodami šaukė vardais savo suimtus gimines, veržėsi prie jų. Kariai niekam neleido priartėti, bet perduoti maistą sutiko. Marija pažino visus būrio partizanus ir jie ją taip pat pažino. Bet neišsidavė. Vienas frankistų karininkas priėjo prie Marijos ir paklausė: mergyte, tu juos pažįsti. Marija nuraudo, nuleido galvą ir neigiamai ją papurtė. Tai buvo Chuanas, tas pats berniukas, kuriam kažkada padavė teniso kamuoliuką, tik dabar prieš ją stovėjo gražus jaunuolis, kuriam kariška uniforma labai tiko.

Kuo tu vardu? paklausė Chuanas.

Marija.

Kaip banalu, ištarė karininkas.

Jūs tą jau sakėte.

Sakiau? nustebo. Kada?

Visada, piktai metė Marija ir apsisukusi nubėgo į namą.

Vakare į duris pabeldė Chuanas ir ji pirma pribėgo prie durų atidaryti, nes matė pro langą jį įžengiant į kiemą.

Aš prisiminiau, kur mačiau tave, tada tu buvai maža mergytė.

Aš ir dabar maža.

Taip, ūgio tu nedidelė. Gal nori pasivaikščioti, turiu šokolado?

Taip ji tą naktį permiegojo tvarte ant šieno su savo svajonių jaunuoliu. Šokoladas liko nepaliestas.

Žinai, aš čia daug galvojau. Buvo, tai yra, čia yra daug laisvo laiko. Galvojau, kokia nesąmonė, štai tu kažką planuoji, svajoji, nusipieši savo būsimo gyvenimo kokį dešimtmetį, na gerai, nors penkmetį į priekį, viską susistatai, suprojektuoji: taip nesielgsiu, to nedarysiu, ten neisiu, viskas bus ore, gražu, saulėta, jokių darganų, debesų, šešėlių, jokios praeities. Ir še tau kad nori – peilis į pilvą ir aleliuja. Visi planai griūna, projektai subliūkšta, tavo kraujas nenumaldomai išteka velniop ir gyvybė tave palieka, supranti. Viena akimirka ir nieko nelieka. Nieko, apie ką taip saldžiai svajojai. Ar tau neatrodo, kad kažkoks šunsnukis nelabai mandagiai su mumis elgiasi? Na tas, kuris kabo bažnyčioje.

Suprantu, ką turi galvoje. Ir man nutiko taip pat, trumpas sujungimas, šūvis ir tu jau nebe aktyvus vartotojas. Labiausiai man gaila nebaigto rašyti romano.

Apie ką jis?

Apie mane, apie tave, apie gyvenimą.

Su tikrais vardais?

Aišku, ne. Net ir įvykiai daugeliu atvejų išgalvoti, bet vis tiek ten liko kažkas mano, asmeniško ir nueis greičiausiai viskas į šiukšlyną. Juk Aichidas nesupras, ten estiškas tekstas, nuspręs, kad geriausia sudeginti.

Rankraščiai nedega, taip sako.

Dar sako, mes patys savo likimo kalviai.

Bet tu, ką gi tu nusikalei?

Greičiausiai aš atsibodau šeimininkui, pasenau. Tai natūralu. Visi senstam, norisi šviežios mėsos.

Kas bus ta nauja mėsa?

Spėju tavo sūnus.

Nevažiuok, Geršonai, ką tu vienas padarysi? Palauk savaitę, grįž iš atostogų mano bičiulis Kostia Grafovas, sukels savo saugumą ir mes išpurtysime tą visą Kazachstaną. Būk išmintingas, juk tu žydas, po Jeruzale!  

Miša, aš nieko neketinu daryti, tiesiog noriu pažiūrėti, kur gyveno mano dukra, gal pasikalbėti su tais žmonėmis. Nieko daugiau, aš net balso nepakelsiu. Galų gale, ten gali būti mano anūkas, negaliu dar savaitę sėdėti ir nieko neveikti. Ir bazėje manęs laukia, man kasdien skambina, net iš partijos komiteto, sako, kur tu pasidėjai. Praeitą savaitę jau melavau, kad man Maskvoje padarė operaciją, tai ką aš meluosiu dar visą savaitę? Nepyk, važiuoju, ačiū už viską, partija mūsų neužmirš.

Ir Jeruzalė!  Kad tave Judas pabučiuotų, atleisk už nešvankybę.

Padėkok nuo manęs Larisai.

Pirštų antspaudai ant pistoleto priklauso kažkokiam Valchidui, tu jį pažįsti?

O kaipgi, Ahmatai. Tai vyras iš mano aūlo. Dirba mechanizatorių dirbtuvėse. Tiesa, jau kelios dienos neišeina į darbą. Reiks nueiti pažiūrėti, gal susirgo.

Aš ketinu skelbti jo paiešką.

Palauk, Zuranai, neskubėk, aš pirma pats jo paieškosiu. Tu gali jį išgąsdinti. Jei jis tikrai dalyvavo susišaudyme, tada neprisileis milicijos, o manim jis pasitiki. Aš viską parengsiu, nuraminsiu jį ir tada tau paskambinsiu, gerai?

Duodu savaitę, sutvarkyk viską.

Dar kitą naktį ji paliko jos lovoje miegantį Chuaną ir nuėjo į kaimo bendruomenės ūkinį pastatą, kurio, laimei, niekas nesaugojo ir kuriame buvo užsklęsti iš lauko partizanai, ir išlaisvino juos. Kartu  su jais pabėgo į kalnus. Po to su Tarptautinės brigados daliniais pasiekė Prancūziją. Buvo 1938 metų gruodis. O Naujus Metus sutiko jau Maskvoje. Stalinas, Berija, visa TSRS vadovybė.  

Aš peržiūrėjau Heino daiktus...

Juk sakiau, tu Heino. Čia pas mane kitaip nebus. Pasistenk kuo greičiau persiorientuoti. Nenoriu, kad Jaša pastebėtų kažkokias nesąmones. Nesąmonių neturi būti. Supratai?

Aišku, bet tu pats jas sukūrei. Gerai, nesvarbu, pasakyk kaip viskas įvyko.

Kaip kaip, paprastai, kažko susipyko, susimušė, paskui tas lietuvis, vadinasi, Chuanas greibė pistoletą ir nušovė Rašidą. Įbėgo Valchidas, žiūri jo draugas negyvas ir Chuanas nukreipęs į jį patį ginklą. Na, ir buvo vikresnis, spėjo pirmas iššauti, lietuvis krito. Viskas.

O Valchidas, kur jis?

Išsigando, pabėgo, nežinau, kai atėjau, tik pamačiau jį bėgantį iš kiemo. Kiti vyrai dar mėgino sulaikyti, bet kur tau.

Bet kaip Rašidas galėjo prieiti prie Chuano, jis juk buvo tavo nuosavybė?

Vadinasi, suįžūlėjo vyras, per daug sau leido. Tikiuosi, tu nesistengsi peržengti kai kurių neleistinų linijų, būsi lojalus, ta prasme? Turiu galvoje pirmiausia Jašą, juk jis mano sūnus.

Taip taip, aš tik Heino.

Ką tu ten minėjai apie daiktus, na to lietuvio, tegul ilsisi ramybėje?

A, taigi radau kažkokius popierius, es... tai yra lietuviškai parašytus, nieko nesupratau, bet galvoju tai gali būti romanas ar kažkas panašaus, nes yra dialogai, vardai ir visa kita.

Vardai? Kokie vardai?

Nesijaudink, nei vieno tikro.

Bet dėl viso pikto sudegink tuos popierius, Heino, nereikia, kad rinktų dulkes name.

Jei taip nori.

Noriu, Heino, noriu.

Ne ne, jūsų dukters čia tikrai nėra. Galvoju, kad grįžo namo. Po vyro mirties.

Kaip mirties? Tai Chuanas mirė?

Chuanas irgi. Tiesą sakant, jie vienas kitą nušovė. Na, jos dabartinis vyras ir buvęs, tai yra Rašidas ir Chuanas. Chuanas buvęs vyras. Matau, jūs nežinote. Jums jinai neparašė, kad antrą kartą ištekėjo? Na gražiausia. Todėl aš galvoju, kodėl jos tėvas neatvyko pasveikinti. Pasirodo, jūs nieko nežinojote. Bet dabar bent jau viskas paaiškėjo, tad nusiraminkite ir skriskite namo, ten greičiausiai jau bus jūsų dukra ir anūkas.

Vienas kitą nušovė. Kaip tai galėjo nutikti?

Tiesą sakant, man irgi keistai atrodo, vyrai susipyko, turbūt dėl moters, jūsų dukters, juk abu mylėjo vieną moterį, visai kaip pas Šekspyrą, ir sumanė pasišaudyti. Bet gal buvo dar ir trečias, kitaip kaipgi jie būtų spėję vienas kitą nušauti, keistoka, ar ne? Bet milicija dirba, aiškinasi, kai praneš, aš jus informuosiu. Palikite savo adresą.

Tuo metu į kiemą ant arklio įjojo Chuanas su Jaša. Jaša prilaikomas Chuano skubiai stryktelėjo žemėn ir verkdamas nubėgo link Aichido: dėde, dėde, jis pavadino mane savo sūnum. Melagis. Dėde, dėde, nenoriu jo matyti.

Šervenikovas nustebęs spoksojo į Chuaną, o Aichidas netverdamas pykčiu įsakė lietuviui skubiai dingti į namą, tada paliepė savo vyrams sučiupti žydą ir patalpinti viename iš kambarių. Prie durų pristatė sargybą.

Nurimk, Jaša, aš pakalbėsiu su tuo estu, jis nėra tavo tėvas. Dabar mane turėsi vadinti tėvu. Taip bus geriausia. Nusišluostyk ašaras ir eik į virtuvę. Kazachai neverkia. Užvalgyk ko nors skanaus.

Ką tu sau sugalvojai? užsipuolė Aichidas Chuaną, kai jie stovėjo vienas prieš kitą.

Aš turiu į jį teisę, jis mano vaikas.

Tu neturi jokių teisių, tu sumautas estas ir niekada negulėjai su jo motina, kaip gali būti tėvas?

Gerai, aš suklydau, pasidaviau jausmams, atsiprašau.

Kokią velniavą užkūrei, juk liepiau porai valandų dingti? Tavo uošviui pasakiau, kad tu negyvas, o čia staiga įvažiuoji kartu su anūku, kai jam pranešiau, kad iškeliavo su motina. Kaip dabar tai atrodo, ką? Gerai, padarysime štai ką, tu nupasakosi, ką jis turės veikti Kinijoje, tai ir bus tavo pakaitalas. Be to, turės kaip tavo mergaičių senelis rūpintis anūkėmis. Šiandien pat paruoši jį tam darbui. O  rytoj nuveši į Alma Atą mano draugui dovanų naują Volgą,  kuri stovi už namo, matei ją?

Taip. Ką turėsiu jam pasakyti?

Nieko, aš jau viską su juo esu aptaręs. Tiesiog nuveši ir tuoj pat atgal.

Supratau, atleisk dar kartą.

Paskui bus matyt.

Ahmatai, atleisk, kad trukdau. Turbūt dirbi užsiėmęs?

Taip, sakyk, kas nutiko? Atsirado tavo tie pirštų antspaudai?  

Dar ne, bet tikiuosi greit atsiras. Aš kitu reikalu. Ryt pas tave atvažiuos nauja juoda Volga.  Priglausk ją savo tarnybos reikalams. Čia mūsų kolūkio dovana tarybinei milicijai.  

Ačiū, ačiū, transportas mums reikalingas. Tarybinė milicija neužmirš mūsų tarybinių žemės ūkio bendrovių ir visada atskubės į pagalbą.

Žinau, Zuranai. Mašiną atvež toks vaikinas, aš jo nepažįstu, šiaip mielas, paslaugus, gali gerai pasitarnauti namų priežiūroje, geras vaikis, bet, įtariu, kažkas negerai su jo dokumentais. Bent man taip pasirodė. Jeigu aš nesuklydau, gali jį pasilaikyti kartu su mašina. Savo nuožiūra, ta prasme, dovanoju.

Supratau, išsiaiškinsime.

Ir dar, dėl to Valchido, na kurio pirštų antspaudus aptikai. Bijau, kad jis priešinsis, gali nepasiduoti. Neduok Alache, kad jis žūtų suimamas.

Supratau, Aichidai. Pranešk jo atvykimo datą.

 

 

 

 

 Pakviesk man tą Sniečkų.

Gerai, Sekretoriau, jis jau laukia.

Nu cto, Antanas, kas pas tave ten darosi? Kodėl žmonės deginasi?

Ne žmonės, Leonidai Iljičiau, tik vienas vaikinas.

Vienas, o rytoj jau bus šimtas, dar po mėnesio visa, blet, Lietuva susidegins. Ką aš Niksonui pasakysiu, kai jis man paskambins į šitą, blet, aparatą?

Tas susideginęs buvo psichinis ligonis. Taip nustatė medicinos ekspertizė.

Tai kodėl pas tave psichiniai ligoniai vaikšto laisvėje, kodėl neuždaryti? Arba kodėl ne kariuomenėje, juk jis jaunas, ar ne?

Taip, devyniolikos metų.

Matai, jau seniai turėjo tarnauti, armijoje iš jo žmogų būtų padarę. Kokį jis ten raštelį paliko?

Laisvę Lietuvai.

Kokią, blet,  laisvę? Ko jums dar trūksta litovcam?  Aš viską jums atidaviau, ir Baltijos jūrą, ir nemokamą mokslą, važiuok kur nori po visą Tarybų Sąjungą, net ligi Sibiro, kokios, blet, dar jums laisvės?

Kai kurie žmonės, Leonidai Iljičiau, nori į priešingą pusę nei Sibiras.

Tavo kai kurie žmonės jau pabėgo prieš du metus į Turkiją, dar ir stiuardesę nužudė. Ar tokiu būdu jūs litovcai bėgiosite nuo Tarybų?

Taip, tai Brazinskų šeima, tėvas ir sūnus, man labai gėda dėl tų banditų. Bet tai Generalini Sekretoriau, tik vienetai, išimtys, o išimtys patvirtina taisyklę. Visi Lietuvos žmonės nori taikos.

Kokios taikos, ar aš tau apie taiką kalbu? Tavo ten tas Kaunas, ar kaip jis vadinasi, visas susirinko versti Tarybų valdžią, aš turėjau net kariuomenę įjungti, o tu kalbi man apie išimtis. Ką visas miestas išimtis? Velniop tada tokį miestą, sulyginsiu su žeme. Nori, kad kaip Prahoje pervažiuotume jumis su tankais, tu to nori, Antanai? Gerai, bus.

Ne, Leonidai Iljičiau, jūs neteisingai mane supratote. Padėtis, ačiū Jums, stabilizavosi ir nuo šiol viskas bus puiku. Maištininkai susemti, jiems bus uždarytos visos durys...

Sakyk, o kas ten per istorija su ta ispane, kaip jos pavardė?

Mendoza?

Taip, Mendoza.

Na, jos sūnus tapo kunigu ir, be to, ...

Ir tu drįsti moterį, motiną už tai išmesti iš partijos? Kuo tau kunigai nepatinka, draugas Sniečkau, ką?

Na, kaip mokė Leninas, opiumas...

Velniop Leniną, tą sifilistą, tegul tam savo mauzoliejuje dvesia, dabar aš laikau partijos liniją, todėl klausyk manęs, tuoj pat grąžini ją, tai yra Mendozą į pirmas partijos gretas, tegul ji būna prie tavęs dešinioji ranka, supratai? Visas išlaikymas ir taip toliau. Šiandien pat. Laisvas, gali eiti.

 

Valanda prieš  

Suslovas nervingai vaikšto po kabinetą ir su nuostaba stebi Brežnevą kortomis dėliojantį pasjansą.

Dėl dievo, Lionia, kaip tu gali?

Dievo nėra Miša, tu puikiai žinai ir Kremliuje minėti jį neverta.

Tau vis juokai, išsipagiriotum nors kartą.

Nemokyk manęs, gerai? Truputis lašų man naudinga širdžiai, taip pasakė mano kardiologas, ir negrįžk daugiau prie šito klausimo. Aš nesirengiu kaip tu kiekvieną dieną bėgioti, ar kokį velnią tu ten veiki.

Darau mankštas, jogą, bet ką tu supranti. Gerai, spręskim, ką daryti su ta supista Lietuva.

Tu jau padarei su Čekoslovakija.

Ne aš, o tu pasiuntei ten tankus.

Matai, kaip tu pragydai, nusiplauni rankas, tu ne prie ko. O kas man zyzė nuo ryto iki nakties – užrauk tą pavasarį. Prahos pavasarį, ne tu?

Leonidai, tu per daug minkštas, juk supranti tai, ar ne? Aš neįsivaizduoju, kaip tu kare priiminėjai sprendimus, juk ten veikti reikia staigiai, nedėlioti supisto pasjanso.

Aš buvau komisaras, politinis vadovas, man nereikėjo šaudyti į vokiečių pusę. Aš tik prižiūrėjau, kad kiti šaudytų. Tam reikalui nebuvo būtina labai skubėti. Juk patraukti ką nors į tribunolą galima po kelių dienų, o per tą laiką dažnai tas ir numiršta. Matai, Miša, neskubėk ir būsi pirmas, kaip sako jugoslavai.

Kokie jugoslavai, kada jie taip sakė?

Tu visai neturi jumoro jausmo, tu net anekdotų apie mane nežinai. Pavyzdžiui toks...

Ar dabar laikas, Leonidai?

Pasijuokti visada laikas. Tai štai, bėga, reiškiasi, Brežnevas, aš pasakoju, kaip žmonės sako, ir Niksonas. Dviese, daugiau niekas nebėga. Ir pirmas, aišku, Niksonas, tu gi žinai, aš su sportu niekada nesibučiuoju.

Dėl tų tavo bučinių: nu baik vieną kartą, žmonės juokiasi.

O man patinka, taip aš kaip ir pažymiu tą žmogų, supranti, jis jau negalės prieš mane rankos kelti, ta prasme, kariauti, jis pabučiuotas, aišku? Tai va, Niksonas atbėga pirmas, Brežnevas, aš, antras. Na žinoma, ko man pirmam lįsti, gal ten užminuota, cha cha cha.

Ir viskas?

Ne, Miša, čia gi anekdotas, turi būti juokinga. Tai va, pasaulio spauda praneša, kad du galingiausių valstybių vadovai varžėsi bėgimo varžybose ir Niksonas atbėgo pirmas, o Brežnevas paskutinis. Cha cha cha. Bet čia dar ne viskas. Mūsų spauda parašo beveik tą patį, tik praneša, kad Brežnevas atbėgo antras, kas yra tiesa, o Niksonas priešpaskutinis, cha cha cha. Na, ar nejuokinga? Supranti, Michailai, nė viena spauda nerašo, kad bėgo tik dviese, tada viskas atrodo labai išvirkščiai. Matau, tu nepakenčiamas paniurėlis. Ir kodėl partija tave dar vis laiko?

Ką tu be manęs darysi, kvaily tu?

Tu atsargiau su žodžiais, aš nežinau, ar mūsų nepasiklauso Andropovas, bjaurus tipas. Juk aš visgi sekretorius. Gerai, grįžkim prie Lietuvos. Kokia ten komunistė ispanė, Mendoza, berods?

Taip, buvo tokia, kai aš dirbau Lietuvoje, labai patikima komunistė. Nežinau, kas  nutiko, bet paskui ją pažemino, išmetė iš partijos.

Kodėl išmetė?

Įtariu, kad be reikalo. Žinai kaip būna, kažkas kažką pasakė. Jei ji būtų prie Sniečkaus, manau, ten niekas nesidegintų, patikėk.

Gerai, kaip tik apie tai ir pasikalbėsiu su Sniečkum, griežtai pasikalbėsiu.

Galiu likti kabinete?

Ne, Michailai, geriau eik. Nepyk, bet kartais tu perlenki lazdą. Nenoriu, kad draugas Antanas jaustų dvigubą spaudimą. Kartais jis labai nervingas, senas komunistas, kurva.  

 

Penkios dienos prieš tai  

Michailai, blet, tebia ujebis, draugas Govičiau, kas ten po bybiais darosi tavo Lietuvoje? Tu, kaip matau, ir su Galina nesusitvarkai, ji valkiojasi kažkur girta po Maskvą, o čia dar tavo supista buržuazinė Lietuva deginasi, blet, po vykdomojo komiteto langais.

Leonidai Iljičiau, negaliu aš visur spėti – ir paskui jūsų dukrą lakstyti, ir dar Lietuvą prižiūrėti. Tarp kitko, Lietuvos Jūs man nepriskyrėte, tik Galiną Leonidovną, turiu priminti, o su ja tai blogiau nei su visa Lietuva, prašau man atleisti.

Tu kalbėk, bet neprisikalbėk, ką jau mano Galočka tokio pridarė?

Puikiai žinote, Leonidai Iljičiau, nesugaudau aš jos, pabėga nuo manęs, sako: atsipisk tu, prakeiktas žyde.

Ot čia tai atpažįstu – mano kraujas. Nepyk, nekenčiu aš žydų, ne tavęs, ne, tu tai net labai fainas, kitaip nelaikyčiau prie savęs, bet apskritai visos tautos nemėgstu, todėl ir su Izraeliu nelabai mes kontaktuojame, įkyrūs labai, vis nori, kad nutrauktume ryšius su Egiptu, su Sadatu, o jis man labai mielas, draugiškas arabas, kodėl turėčiau su juo nedraugauti? Ir piramidės man labai patinka. Žodžiu, tavo žydų, nepyk, niekas nemėgsta, ir čia aš neturiu omeny vien Hitlerio, ne, Hitleris buvo šunsnukis, bet ir kiti jūsų nemėgsta, pripažink Michailai, kažkas ten pas jus negerai, gal dėl to, kad jūs savo bybius apipjaustėtė, ka? Cha cha cha. Juokauju. Bet gerai, grįžkime prie Galinos.

Grįžkime.

Nu?

A, taip. Taigi, važinėja ji po Arbatą ir kai pamato jauną bernelį...

Tu, blet, nori pasakyti, kad tas Čiurbanovas jos neatpisa kaip reikiant? Juk septyniais metais jaunesnis, aš jam net generolo laipsnį suteikiau, kad nelakstytų paskui kitas...

Laksto, Leonidai Iljičiau, laksto, už tai Galina Leonidovna ir geria. Ir ieško po Arbatą jaunų berniukų.

Kurva.

Aš irgi sakau.

Ką?

Ne, aš ne tą sakau, sakau, kad nuskriausta mergaitė.

Tai mergaitei jau keturiasdešimt metų.

Tai aš ir sakau, kad čia reikia griežtos rankos.

Niekada prieš Galočką rankos nepakėliau, ar tu supranti tą, žyde?

O kaipgi, suprantu, bet aš jos negaliu sulaikyti įkalbinėjimais, neklauso manęs. Sako: atsipisk.

Gerai, sakyk, ko norėjai.

Septyniasdešimt antrais birželį mane per vieną dieną grąžino vėl į partiją ir perkėlė į Vilnių. Viskas per vieną dieną. Butas penkių kambarių. Tiek vietos niekada neturėjau. Pasakiau sau, o Viešpatie, kada aš tiek ploto išvalysiu? Bet man iškart atsakė, kad neturėsiu kada rūpintis švara, pasirūpins partija, tai yra, man pristatė tarnaitę, visai kaip tiems ispanų ponaičiams, kuriuos stebėjome per tvorą žaidžiančius tenisą. Kur mano Chuanas? pagalvojau. Ne apie sūnų, aišku, bet apie tą berniuką, kurį palikau saldžiai miegantį savo lovoje. Nors, žinia, ir apie sūnų dažnai pagalvoju – kaip dingo, tai kaip į vandenį, jokių žinių. Ir apie marčią ir anūką nieko tada negirdėjau. Rašiau į Kauną, mūsų butą, bet jokio atsako.

Taigi, Chuanas, kažin ar dar gyvas. Betgi ne apie tai aš. Sūnų Aivarą taip pat perkėlė į Vilnių į kažkurią bažnyčią, net vyskupo titulą suteikė. Tik gyventi turėjo atskirai, negalėjo motina komunistė įsileisti į namus vyskupo.

Saulių mano vyrą įtaisė partija į kažkokią gamyklą, berods, grąžtų, direktoriumi. Sako, nieko aš nežinau apie tuos grąžtus, bet partijai buvo nefasonas, kad sekretorės vyras būtų kažkas žemiau direktoriaus. Tai ir vaikščiojo Saulius Mendoza, taip tada jis vadinosi, kasdien su kostiumu ir kaklaraiščiu į savo fabriką.

Tiksliau nevaikščiojo, bet asmeninis šoferis su Volga nuveždavo. Man irgi buvo paskirta Volga su vairuotoju. Aišku, ne apie tokį komunizmą svajojau, bet pripratau ir nesiskundžiau. Galiausiai pamačiau, kad visi aukštesni komunistai taip gyvena, neskursta. Gal ir teisingai, vadovai neturi galvoti apie duoną kasdieninę, jie turi mąstyti apie platesnius vandenis, pavyzdžiui, kaip visam pasauliui patiekti tą žmonių taip trokštamą komunizmą, kaip įveikti besočius kapitalistus. Ir aš kiekvieną dieną tuo užsiėmiau, agitavau darbininkus, inteligentus, jaunimą domėtis imperialistų supuvimu ir socializmo pranašumais.

Tai, ką aš noriu su Jumis apkalbėti, Leonidai Iljičiau, gali būti susiję su ta susideginusia Lietuva. Tuoj pabandysiu viską trumpai paaiškinti. Turiu Lietuvoje tokį seną draugą Geršoną Šervenikovą, ne tai kad jis senas, ne, jis mano vienmetis, mes kartu mokėmės. Taip pat žydas.

Pro jus žydus nei praeisi, nei pravažiuosi. Trumpink.

Tai aš ir taip labai trumpai. Taigi, jo dukra vedė tokį Chuaną Karpauskį. Tai yra atvirščiai, jis ją vedė.

Koks skirtumas? Neišsiplėsk.

Tai labai svarbu, jei vaikinas veda, tada normaliai, bet mergina!!! Ne, kiek žinau, jis vedė, jis.

Aš tuoj nutrauksiu tavo vizitą, man į biurą laikas.

Tik trys minutės, drauge Generalini Sekretoriau. Paskui pasirodė, kad to Karpauskio tėvas per karą Lietuvoje buvo žydšaudys.

Na ir kas? Ar tai nusikaltimas?

Oi, draugas Generalini Sekretoriau, tik nesakykite to garsiai, pasaulis Jus pasmerks. Aš neprasitarsiu, galite manim pasikliauti.

Toliau, šaudė žydus, kas dar?

Ar to negana? Juk šaudė gyvus žmones?
Žydus.

Jūs nepataisomas. Gerai, už tai atsėdėjo kalėjime. Tarybų Sąjungos. Mano draugas Geršonas apie tai sužinojo tik po vestuvių ir liepė dukrai palikti žydšaudžio sūnų.

Tu dar ilgai man knisi protą, žydo vaike, tu?

Jau baigiu, visai prie pabaigos. Ta paliko vyrą, anas išvažiavo į Alma Atą...

Alma Atą? Kokio bybio? Ar žinai, kad aš beveik metus laiko buvau Kazachijos pirmasis sekretorius? Dabar visos Tarybų Sąjungos. Kazachija gera starto aikštelė.

Turbūt tas Chuanas irgi taip galvojo.

Palauk, kas čia per vardas?

Taigi jau priėjau prie svarbiausio – jo motina Marija Mendoza, ispanė, ilgą laiką buvo Lietuvos komunistų lyderė, bet dėl intrigantų buvo priversta palikti partiją. Dabar Lietuvai ji būtų tikras išsigelbėjimas.

Mendoza Mendoza, kažkas girdėto, reiks pašnekėti su Sniečkum.

Tai tas Sniečkus ją ir atleido, dėl to, kad jos sūnus kunigas.

Sakei, kad jis vedė, ar katalikai gali vesti?

Ne, tai kitas, vyresnis sūnus.

Tu turi dešimt sekundžių, ko tu nori?

Mano draugas Geršonas Šervenikovas buvo permestas į Kiniją be dokumentų. Reikia pakalbėti su Mao Dzedunu ir grąžinti mūsų žmogų, puikų pilietį į tėvynę.

Ar jis komunistas?

Dar ne, nespėjo įstoti, užsidirbo, bet jei grįž, būtinai įstos. Aš tuo pasirūpinsiu.

Tu mane visai supainiojai, kokio velnio jis nusitrenkė į tą Kiniją ir kaip jis gavo leidimą ten vykti, juk niekas negali vykti į mums nedraugišką šalį? Ir kaip tu įsivaizduoji aš kalbėsiu su Mao Dzedunu dėl kažkokio žydo, kai mes apskritai nesikalbame ir mūsų šalys beveik nepalaiko jokių ryšių, mes esame beveik karo stovyje su ta šalimi? Supranti, ką kalbi?

Tai neeilinis žydas, jis mano draugas.

Trumpink.

Jis išvyko į Kazachiją parsivežti anūko, nes duktė mirė Maskvoje.

Gana, eik tu nachui.  Ar supranti, kiek makaronų man prikabinai? Vienas Kinijoje, kitas Kazachijoje, dar trečias Maskvoje, ketvirtas ispanas, o Sniečkus sudegino respubliką. Viskas, man būtina išgerti.

Maskvoje ne trečias, o Geršono dukra, duok jai,  Partija,  dangaus karalystę. Ačiū, į Jūsų sveikatą!

Abu geria prancūzišką konjaką.

Puikus produktas, sako Govičius.

O tu manei? Myžalo nelaikome, atsako Brežnevas.  

Sujunkite mane su Pekinu. Taip, su vyriausiuoju. Šlovė Marksui ir Leninui, Drauge. ... Gerai, ir Stalinui. Taip taip, Saulė pateka iš rytų. ... Komunizmas? Tai mes pirmiausia laukiame iš Jūsų, Drauge. ... Taip taip, bet ir pas mus judama ta kryptimi sparčiai, penkmetis po penkmečio, taip. ... Džiugu girdėti, mūsų penkmetis dar tik prasidėjo, bet juda, juda, taip, kosminiu greičiu. ... Ir Jūs skrisite? Sveikinu, linkiu sėkmės, tik tai nėra taip paprasta, tikrai. ... Ką gi, kuo galėsime,  galiu atsiųsti savo specialistus. ... Nereikia? ... Ne, nieko, mes neužsigauname, labai užsiėmę, nėra kada užsigauti. ... Ko aš norėjau? Pirma, gerbiamas Pirmininke, ar ne metas būtų nutraukti tą priešpriešą, kuri kartojasi pasienyje, juk broliškos tautos, tai yra einančios ta pačia kryptimi. ... Nagi Jūsų kariai vieningai atsuka mums užpakalius per Amūrą. ... Nuogus užpakalius. Aišku, tai juokinga. ... Mes per garsiai leidžiame savo himną? To nežinojau. ... Tada suprantama, aišku. Jūs turite gerą humoro jausmą. Aš pakalbėsiu su savo maršalais. ... Gerai, būtinai. ... Dar kitas mane jaudina dalykas, smulkmena tikrai, Tau net nereikės vargintis. ... Vienas žydas per klaidą pateko į kinų žemę. ... Ne, ne šnipas, kur jau ten. ... Nežinau kaip, bet jis parašė kitam žydui į Sąjungą, kad gelbėk, kaip atsidūriau, nežinau. ... Be dokumentų, tame ir bėda, niekur kreiptis negali. ... Prie Kazachijos, Ilio prefektūra. Nekenksmingas jis, patikėk, senas žydas, vyko į Alma Ata pas anūką, o pateko į Kiniją. Senatvė, pats supranti. ... Ne ne, jokiu būdu, nenoriu pasakyti, kad Tu, Drauge, senas, atvirkščiai – kupinas jėgų, kultūrines revoliucijas vykdai, reiks ir man kada pabandyti. ... Ką Tu sakai, visai? Nė lašo? ... Tada aš irgi nuo šiandien pat, prižadu. ... Tai kaip dėl to žydo? ... Tai sutarta, lauksiu. O ir pats kada atvažiuotum Maskvos pažiūrėti, garantuoju karišką paradą. ... Tikrai? Tada paruošime Raudonąją aikštę. Tegyvuoja Komunizmas!

Na matai, sutvarkiau tavo reikalą. Nereikia, nedėkok. Ir negerk išvien mano konjaką. Matai, Mao negeria ir man liepia baigti. Eik eik iš čia, Govičiau. Eik Galiną saugoti, prakeiktas žyde.

Aštuoniasdešimt antrais, kai mirė Brežnevas, mane išleido į pensiją. Tai nebuvo laisvanoriškas pasirinkimas, man pasakė, kad turiu užleisti vietą jaunimui. O po kelių savaičių dar ir išmetė iš partijos. Kažkas pamatė mane bažnyčioje, kurioje tarnavo Aivaras, tai natūralu, aš buvau sūnaus laikomose mišiose, be to, tapusi pensininke vėl galėjau daugiau atsidėti dvasiniams reikalams, prie kurių buvau prisirišusi, kai neturėjau kitos veiklos, tik partinis darbas atėmė iš manęs galimybę rūpintis savo sielovada, tad vaikščiojau į mišias ir man neatrodė tai smerktina, pasirodo, klydau. Griškevičius, kuris pakeitė Sniečkų, ilgai negalėjo taikytis su mano nuolatiniu priminimu apie privalomą partijos nariams bent jau menamą asketiškumą, ir pasitaikius progai griežtai pareikalavo išmetimo iš partijos narės, kuri dienas leidžia žmonių mulkinimo seansuose ir kurios sūnus tuos seansus ir veda, tai nesuderinama su Lenino partijos idealais. Toks buvo pretekstas ir partijos aktyvas su džiaugsmu pritarė, niekam nepatiko, kad kažkokia ispanė, kuri nežinia ko atsibeldė į šiaurę, gėdina kolegas dėl specparduotuvių, specligoninių ir kitų privilegijų. Įsivaizduok tik – pati atsisakė automobilio su vairuotoju ir į darbą kasdien keliavo troleibusu, kur tai matyta, juk ten paprasta liaudis, gal net nešvariais drabužiais, ne, tokia atsilikėlė negali būti mūsų gretose, mes už, už pašalinimą.

Taip tikrai, gal po metų važinėjimo su tarnybine Volga, aš pasakiau gana, paleidau vairuotoją, sėdau į troleibusą ir nuvažiavau į partijos komitetą. Vairuotojas jau buvo atvažiavęs ir informavęs kolegas. Mane tada pasitiko didžiai susirūpinę ir klausė, kas nutiko. Nieko, atsakiau, nuo šiol taip bus visada. Ir vaikščiojau į paprastas, ne specparduotuves, ir su visais stovėjau eilėse prie apelsinų, kartais net po dvi valandas, prie tualetinio popieriaus ir panašiai. Gyvenau paparastų žmonių labai prastą gyvenimą, bet tai buvo socializmas, kuris, aišku, ir neturėjo būti rožėmis klotas, tai erškėčiuotas kelias į tikrą žmonių lygybę ir komunizmą.

Aivaras panašiu motyvu – kad jo vedamose mišiose dalyvauja komunistai – buvo perkeltas atgal į Lietuvos šiaurę, į Skuodą, dėl ko aš labai džiaugiausi. Saulius Mendoza, mano vyras pasiteisino, kad negali mesti gamyklos, prie kurios labai prisirišo ir kuriai yra reikalingas, todėl paprašė skyrybų ir palinkėjo mums viso ko geriausio. Dukrai alimentus jis mokės kaip ir visi tėvai privalo daryti. Jokio pageidavimo matytis su ja, gauti informaciją apie jos pasiekimus, nieko, taip lyg ji neegzistuotų.

Aivaras labai nenusiminė dėl grąžinimo į Skuodą. Vilnius visgi buvo per daug didelis ir klastingas. Ir pagundų buvo daug daugiau, nei provincijoje. Netgi patys kolegos kunigai vos jam pradėjus tarnavimą užsiminė apie galimybę artimiau susipažinti ir bendrauti su kai kuriais klapčiukais arba choro berniukais. Laimei, jis atsispyrė pasiūlymams ir buvo paliktas ramybėje. Bet mišių metu jo žvilgsnis dažnai sugrįždavo prie kurio nors patikusio veidelio ir tada tarnystė buvo kančia ir nuolatinė kova tarp pagundos ir pareigos.

Su Sauliumi jo santykiai, ačiū Aukščiausiajam, taip pat buvo nutrūkę, nes gyveno gerokai nutolę vienas nuo kito. Asketizmas ir susilaikymas turėjo būti geras išbandymas ir pasitikrinimas, ar pasirinko teisingą kelią. Visgi keliolika kartų šėtonas jį buvo įveikęs. Kartą gražus jaunuolis priėmęs komuniją dar kelias sekundes užlaikė savo įdėmų žvilgsnį jam į akis, ir neliko nieko kito kaip nueiti su juo į jo namus pas neva sergančią mamą, kai išėjus iš bažnyčios rado jį belaukiantį. Mamos, žinoma, ten nebuvo, užtat jaunuolis pats ryžtingai jį nurengė ir nusivedė į lovą.

Kitais kartais jis turėdavo pinigais paremti jaunuolio užgaidas nusipirkti motociklą, gitarą ir panašiai. Tų reikalavimų ir net šantažo buvo daug, todėl Aivaras, kuriam nors ir patiko būti išnaudojamu, visgi lengviau atsiduso, kai pagaliau pamatė per traukinio langus tolstančius Vilniaus bokštus.

Visgi, jo džiaugsmas truko neilgai, vos porą mėnesių. Vieną sekmadienį dalydamas paplotėlius Kristaus kūnas  vėl išvydo prieš akis tą patį kiek pašaipų žvilgsnį ir vietoj Kristaus kūnas  vos nepasakė Edvinai, bet jaunuolis skubiai pataisė: Andrius.

Koks Andrius? jau šventoriuje paklausė Aivaras.

Paprastas, atsakė pašaipios akys. Edvinas buvo pseudonimas.

Edvinas man patinka labiau.

Gerai, tegul bus Edvinas. Kodėl pabėgai?

Aš nepabėgau, mane išsiuntė.

Vyskupą taip paprastai mėto?

O ką? Vyskupas toks pat tarnas. Bet dabar jau ne vyskupas.

Kodėl?

Praeities nuodėmės. Prisikasė ligi jų. Tiksliau, taip reikėjo.

Kad tu nuodėmingas, aš neabejoju.

Nebe tavo kaltės.

Ė, tik nereikia savo bėdų suversti ant sveikos galvos.

Tai tavo galva sveika?

O ką, ne?

Gerai, sakyk, ko atsiradai?

Pats žinai. Pabėgai – nei viso gero, nei ačiū už viską.

Pats žinai, aš niekada neturėjau tavo telefono numerio. Visada tu mane surasdavai, kai tau reikėjo.

Ir dabar suradau. Teisingai, mano kaltė, kad nepasidalinau savo koordinatėmis, nors adresą žinojai, bet tiek to. Rašyk numerį.

O kam? Manai imsiu tau skambinti?

Žinoma, kodėl negalėtum paskambinti?

Klausyk, Edvinai, baikim šitą kalbą. Turiu eiti. Reikia dar bažnyčią užrakinti ir kiti reikalai laukia.

O kaip gi aš? Aš tau tuščia vieta?

Nekelk balso, dar žmonės išgirs. Eikim į vidų.

Po geros valandos jie vėl buvo lauke.

Dabar važiuok.

Ir viskas? Nenori nieko daugiau pasakyti?

Puikiai žinai, ką tau jaučiu.

Bet išgirsti tai vis tiek yra malonu.

Bijau, kad Dievas mane nubaus.

Už ką, kad išniekinai altorių?

Ant to stalo kiekvieną sekmadienį laužiu paplotėlį, Dievo kūną.

Visa tai niekai, pats tuo netiki.

Gerai, eik.

Palauk, aš atvažiavau motociklu, kurį man dovanojai.

Kur jis?

Už tvoros, gatvėje. Nenorėjau įvažiuoti į vidų, tavo parapijonys būtų pašiurpę. Kuras baigiasi, iki namų niekaip neužteks.

Tikrai, kaip aš pamiršau, juk tik dėl to atvažiavai. Ištraukia iš piniginės šimtą rublių.

Ne tik dėl to, tu žinai, pasiilgau tavęs.

Aš būsiu kitą savaitę Vilniuje. Galėčiau aplankyti tave.

Būsiu neapsakomai laimingas. Nuo manęs pabėgti tau nepavyks. Dabar žinau, kur gyveni.

Aš ir neketinu. Gal prieš tai ir norėjau, bet dabar, tegul bus, kas bus.

Žinok, su Java važinėti darosi šalta. Būtų gerai gauti vienuoliktuką.

Bus. Iki Kalėdų gausi savo Žigulį, vietoje atviruko. Su Dievu!

Netrukus gatvėje užriaumojo arklys ir nurūko rytų kryptimi. Aivaras dar pastovėjo susimąstęs valandžiukę, paskui grįžo į savo darbo vietą ir ilgai sutanos skvernu trynė stalą idant neliktų nė žymės buvusio išniekinimo. Kristus priekaištingai žvelgė iš paveikslo, bet kunigas net nepersižegnojo prieš jį. Taip ir išėjo neatsisveikinęs.

Bet po akimirkos grįžo į vidų, susirado bažnytinio vyno pusbutelį, kelis paplotėlius Kristaus kūnas  ir papusryčiavo, nes buvo dar nevalgęs. Tada parėjo namo pas komunistę motiną ir komjaunuolę sesę Vasarę, kuriai tuo metu jau buvo sukakę penkiolika metų.

Praėjus savaitei po Brežnevo laidotuvių Ahmatas Zuranas pasikvietė Heino Tammą į užmiesčio šašlykinę atsipūsti po įtemptos darbo savaitės. Iš tikrųjų įtampa tvyrojo visose Alma-Atos gatvėse. Žmonės su nepasitikėjimu žvelgė į uniformuotus milicininkus, buvo aišku, kad kažkas keisis. Pirmas tai suprato Zuranas.

Matei laidotuves? paklausė Ahmatas.

Pats nemačiau, bet sakė, kad karstą išmetė, burbtelėjo Tammas.

Tai nieko gero nežada, blogas ženklas. Nusprendžiau pats išeiti, man jau pensija seniai suėjo.

Lauki mano pritarimo? šiurkštumo neslėpė Heino.

Pakalbėjau viršuje dėl tavęs, gal paskirs į mano vietą.

Nesitikėk, kad apmokėsiu sąskaitą. Heino vis dar dėjosi įsiutęs, kaip buvo įpratęs paskutiniais metais, bet veidas po truputį giedrėjo.

O galėtum paskutinį kartą apsimesti dėkingu šunsnukiu.

Patikėk, tai dar tikrai ne paskutinis mūsų iešmas. Kada išeini?

Nuo pirmadienio, jau pasirašytas įsakymas. O kada tave patvirtins, dar priklausys nuo partijos pritarimo. Bet tai savaitės klausimas.

Gerai, tada antradienį vykstu suimti Aihido. Dabar, kai tu jo nestoguoji, mano rankos laisvos.

Tas Chuanas, ar kaip jis ten, tai senas reikalas, nieko tu neįrodysi.

O Judita? Kurią aiškiai nužudė Valchidas?

Taigi Valchido nėra, nušautas per sulaikymą.

Tu pats sakei, kad Aihidas norėjo, kad jis žūtų.

Na, norėjo, bet aš tau ne liudininkas, suprask, tu nieko jam neprisiųsi.

Tada bent prikabinsiu žolę. Man rūpi paimti iš jo tą vaiką, Chuano sūnų.

Tada bent žinok, kad pagrindinės Aichido plantacijos ne prie namų. Vietiniame ūkyje gal rasi kelis arus kanapių, bet ne daugiau. Ir šitas jis priskirs prie vaistų gamybos vietinio kaimo reikmėms, daugiausia galėsi išrašyti jam baudą.

Aš įsivaizduoju, man yra prasitarę jo aplinkos žmonės, kad vyksta kažkur už penkiasdešimt kilometrų į kukurūzų laukus.

Va va, ten ir ieškok, aš irgi tiksliai nežinau. Bet kokiu atveju jis atsiribos nuo to, sakys čia ne mano, nieko nežinau.

O kaip tas pistoletas, kuriuo buvo nušautas Chuanas?

Ten tik Valchido antspaudai. Jeigu prieš tai ir naudojo Aichidas, savo antspaudus jis nutrynė.

Tai nėra jokios priežasties jį papurtyti?

Yra. Neabejoju, kad jo namuose rasi nepinamečių jaunuolių. Ir ne tik Chuano sūnų.

Supratau.

Ieškok video įrašų.

Antradienį Chuanas su dviem automobiliais, vienas iš kurių buvo skirtas vežti suimtuosius, jau buvo Aichido kieme. Kaip viskas buvo pažįstama Chuanui, kuris nesilankė daugiau dešimt metų. Tik namo fasadas kažkiek aptrupėjęs, lietvamzdžiai parūdiję, bet visa kita – kaip buvę. Tiesa, dabar žiema, daug sniego, tad įprastinio vaizdo detalės paslėptos po baltu užklotu. Trys jauni vaikinai nustebę spoksojo į atvykėlius.

Iš namo pasitikti išėjo pats Aichidas. Lyg ir norėjo išskėsti rankas, bet laiku susigriebė ir tik ištiesė dešinę, pro kurią Chuanas ramiai praėjo ir žengė vidun, paskui atsigręžė ir parodė ranka saviškiams, kad pasiliktų lauke. Aichidas atsekė iš paskos. Chuanas palaukė kol užsidarė durys, tada čiupo Aichidą ir sušvokštė jam į veidą: kokį šūdą čia sugalvojai, manai mes pusbroliai, ar kaip ten jūs, išakai, vienas kitą vadinat?

Mes vadinam vienas kitą broliais. Ko tau pykti ant manęs, nesuprantu? Taip puiikiai įtaisiau tave.

Įtaisei. Ne tu įtaisei, bet ne apie tai. Atėjau tave suimti.

Už ką, viršininke?

Šitas tonas man labiau patinka. Nenukrypk nuo jo. Chuanas įsitaisė svetainėje ant sofos. Šis kambarys buvo jam gerai pažįstamas.

Niekas nepasikeitė. Tik kai kurių žmonių nėra, brolių, kaip tu vadini.

Taip, gyvenimas nestovi vietoje kaip Pamyro kalnai, jis keičiasi, vieni išeina, kiti ateina.

Taip taip, mačiau nauji berniukai pasitiko.

O, tai čia Jašos bičiuliai, tuoj visi eis į mokyklą. Matei Jašą?

Ne.

Tikriausiai dar prausiasi, labai mėgsta švarą. Pakviesti?

Nebūtina. Kai suimsiu tave, tada ir susigrąžinsiu sūnų.

Kaip? Juk tu Heino. Jo tėvas miręs. Dabar aš jo tėvas.

Pažiūrėsim.

Gal ko išgersi?

Tik vandens. Dabar šovė į galvą, kai pasiūlei išgerti, gal nueikime prie šaltinio, mes mėgome su Heino, tai yra Chuanu, ten leisti laiką.

Taip, Chuanu. Žinau. Gerai.

Jie išėjo, Chuanas vėl parodė pavaldiniams likti prie mašinų. Šaltinis čiurleno kaip ir prieš tūkstantį metų.

O žinai, nutraukė tylą Aichidas, tavo uošvis grįžo namo.

Kas man darbo.

Bet jis kartu išsivežė ir Fatimą bei tavo dukreles. Man taip pasakojo mano žmonės. Jie matė.

Taip paprastai ėmė ir išsivežė? O kaip gi tavo patvarkymas, kad jis dirbtų vietoj manęs? Pastatei ten kitą žmogų?

Tai žmonių tai visada galima rasti.

Bet iš Kinijos, kaip jam pavyko?

Man pasakojo, kad vyriausia valdžia tame dalyvavo, tipo pats Mao. Aš, aišku, netikiu, bet faktas, kad niekas iš mano organizacijos, na, mano žmonių negalėjo tam pasipriešinti.

Nežinojau, kad mano uošvis toks galingas.

Tai gal šita informacija kažkiek sušvelnins tavo jausmus? Juk aš nieko blogo tau nepadariau?

Papasakok, kaip žuvo Heino.

Nėr ką pasakoti, tu žinai.

Gerai, tikriausiai tai jau nebėra taip svarbu. Kita vertus, tai kad perdavei mane Zuranui, nors tikėjaisi kažko kito, man labai padėjo. Jis puikus žmogus ir pasirūpino manim.

Tai aš to ir norėjau.

Nemeluok, Ahmatas man viską apie tave pasakė.

Ir apie tave Ahmatas man viską pasakė.

Ką, kad atvažiuosiu suimti?

Ne, tik pasakė, kad išeina į atsargą ir daugiau manęs nedangstys. Mes gražiai atsisveikinome. Aš žinojau, kad tu atvyksi. Laukiau. Gali mane paimti, tik už ką?

Taip, gal kitą kartą.

Palauk. Dėl Jašos. Tegul jis pabūna dar su manim, man nedaug liko. Nesakyk niekam. Aš pats išeisiu į kalnus. Nelauksiu lovoje savo valandos.

Gerai. Iš tiesų nekaip atrodai. Atleisk, Aichidai, kad buvau grubus. Ir ačiū už viską.

Apkabina ir pabučiuoja į skruostą.

Sudie, Chuanai, daugiau tikrai nesusitiksim. Myliu tavo sūnų.  

Iš tiesų, Zuranas nesuėmė Chuano, kaip tikėjosi Aichidas dėl suklastoto paso, nes pasas buvo tikras. Na, foto gal kažkiek ir skyrėsi nuo originalo, bet Ahmatas nusprendė, kad tokį šaunų baltaodį vaikiną geriau pasilikti šalia savęs, maža ko gali prireikti, be to, buvo smagu taip pat parodyti ir Aichidui jo vietą, nešokinės Zuranas pagal jo dūdelę tik dėl to, kad anas atvarė jam juodą Volgą, Zurano taip lengvai nenupirksi, ir liepė atnaujinti pasą, neva nuotrauka jau paseno. Todėl Chuanas įgavo naują tapatybę su tikru pasu, bet kita pavarde ir tautybe, o Kazachijoje niekas negalėjo patikrinti jo estų kalbos žinių.

Zuranas suorganizavo jam sutrumpintus mokslus milicijos mokykloje vakarais, kadangi tas jau buvo tarnavęs armijoje, o dienomis dirbo jo raštinėje ir dažnai dalyvavo pasitarimuose kaip stenografuotojas, tad buvo gerai informuotas apie kriminogeninę padėtį Alma-Atoje, tuo pačiu gavo vertingos patirties būsimame darbe.

Kita vertus, galvojo Marija, abi ideologijos – tiek krikščionybė, tiek marksizmas – turėjo daug bendro ir abi buvo paremtos iš esmės vien tikėjimu. Nebuvo jokių mokslinių pagrindimų arba įrodymų – tikėk ir viskas. Ir dar vienas aspektas dabar, būnant danguje, ją glumino, anksčiau apie tai nepagalvodavo: tas homoseksualumas. Aišku, ji spėjo, kad gal net Aivaras homoseksualus (perkračiusi visą gyvenimą, negalėjo atsistebėti, kaip to nesuprato iškart, tas noras būti kunigu, šalinimasis merginų ir panašiai), bet kartu Marijai kilo pagrįstas įtarimas ir dėl Markso su Engelsu, arba Jėzaus su savo sekėjais, juk jų tarpe buvo vien vyrai, o kaipgi Leninas, ar tikrai jis mylėjo tą vresnę už save Krupską, ir Stalinas toks irgi įtartinas atrodo savo grubiu seksualumu, ko gi nusižudė ta jo Alilujeva? Yra apie ką pagalvoti, viskas sukasi apie aną galą arba apie tikra meilė tik tarp vyrų. [ Nu jo, kaip pasakytų Chuanas. Ak, kurgi jis? Taip ir nepasimatė prieš mirtį.

Saulius Mendoza susiorientavo iškart po tūkstantinių sąjūdžio mitingų dar aštuoniasdešimt aštuntų vasarą. Nuėjo pas gamyklos partijos sekretorių ir liepė per dvi savaites palikti kabinetą laisvą.

Kaip, kodėl, Sauliau, kas tau užėjo?

Aš tau ne Saulius, prašau kreiptis pone gamyklos direktoriau. Ir pasiimk savo sušiktą bilietą, man daugiau jo neprireiks.

Jūs klystate, draugas direktoriau...

Ponas, ponas, supratai, baigėsi draugų valdžia, dabar bus ponai.

Bet kaipgi, taip negalima, aš turiu sušaukti partinę tarybą...

Tik ne mano gamykloje, rinkitės gatvėje.

Tai nėra jūsų gamykla, tai sąjunginės reikšmės įmonė, aš skambinsiu į Maskvą.

Skambink, tik ne valdišku telefonu. Kad po dviejų savaičių čia pėdsako neliktų visų tų Leninų ir Gorbačiovų, aišku?

Ne, nelabai. Tie visi sąjūdžiai tik laiko klausimas, kad bus uždrausti, ir jūs ponas Mendoza galite smarkiai nukentėti.

Bet direktorius jau išėjo iš kabineto ir sukvietęs padalinių vadovus įsakė gamykloje tuoj pat steigti sąjūdžio palaikymo grupę. Grupė iškart ir buvo įsteigta, o pirmininku vienbalsiai išrinktas Saulius Mendoza.

Chuanas grįžo tik po motinos mirties. Iš tikrųjų galvojo jau seniai parlėkti bent trumpam į žemę, susirasti motiną, brolį, nes Geršonas negalėjo pasakyti, kur jie. Butas centre prižiūrimas buvusio uošvio, ten ir gyveno Fatima su dukromis, kai tas atvežė jas iš Kinijos, bet po to, kai Chuanas prisakė parskraidinti jo šeimą į Alma-Atą, daugiau jokių žinių iš Lietuvos nebuvo. O apie mamos mirtį pranešė tas pats Geršonas.

gerai, o kodėl tu atsidūrei Lietuvoje, juk turi būti Jeruzalėje, ar ne?

Oi, taip ilgai ištverti vienoje vietoje yra tikrai sunku. pamatysi, tu ir pati pradėsi keliauti. pavyzdžiui į Ispaniją.

kaip norėčiau.

Tau niekas netrukdo, sėsk į lėktuvą ir pirmyn

be bilieto?

Mums bilietų nereikia, mūsų niekas netikrina. patikėk, lengvai praeisi kontrolę. aš taip apkeliavau visą pasaulį. net Lietuvoje tikriausiai ne pirmą kartą, man regis, jau teko čia būti. viskas palengvėjo, kai žmonės ėmė skraidyti. iki tol mums keliauti buvo sunkiau.

nori pasakyti, kad mes, Sielos, esame nematomos ir praeiname visur?

Būna kartais, kad vaikai mus pamato, suaugę ne, jie praradę tą regą, bet vaikai dažnai pastebi kažką. tada geriausia bėgti kuo toliau, kad mažiau būtų nesusipratimų ir nepridaryti problemų vaikams. kartą vienas berniukas ilgai žiūrėjo į mane, paskui parodė pirštu – tu, sako, tu Jėzus. tėvai atsigręžė, ėmė atsiprašinėti žmonių, tramdyti berniuką, bet jis vis tiek rodė į mane. tada aš pritūpiau, bet ilgai išbūti nesugalvojau, iškišau galvą, jis vėl mane užfiksavo, aš parodžiau jam kažkokią grimasą, jis ėmė juoktis, aš vėl kažką, jis neperstojo kvatoti ir vis rodė į mane ir šaukė visu garsu: Jėzus, Jėzus. žmonės buvo šoke. aš galų gale pasislėpiau tualete ir daugiau nesirodžiau. aišku, ten man teko patirti dar blogesnių dalykų, bet iškentėjau dėl vaiko. nežinau, kas paskui su juo buvo.

greičiausiai jį uždarė į beprotnamį.

Manau, taip.  ir visgi jis pažino mane, nors galbūt dėl savo amžiaus dar išvis negalėjo žinoti apie jokį Jėzų, bet įvardino mane, tai kažkoks kosmosas, net jei ir buvo parašyta ant kaktos, abejoju, ar jis jau mokėjo skaityti. žodžiu, vyksta nepaaiškinami dalykai.

gal paaiškinami tuo, kad tu vis tik esi nuo Dievo?  O ne nuo tų piemenų? Arba geriau būtų paklausti, iš kur visa tai atsirado, jei nėra Dievo?

O velniai jį žino.

ar tau dera burnoti?

Aš toks pat paprastas žmogus, iki Dievo, jeigu jis mano tėvas,  iki šiol neprisikasiau, o juk turėčiau sėdėti Jo dešinėje, taip parašyta Biblijoje.

kaip tai?

O, tu neįsivaizduoji kokia dangaus kanceliarija.

Vos miręs ir trečią dieną prisikėlęs, kaip parašyta Biblijoje, nukeliavau kelis šimtus kilometrų pėsčiomis iki artimiausios Viešpaties kanceliarijos. Buvau alkanas, kelias dienas nevalgęs, tik vėliau sužinojau, kad taip bus visada ir mes mirusieji daugiau niekada nevalgysime, bet tuo metu aš to dar nežinojau, todėl gali įsivaizduoti mano būseną. Tas pastatas buvo kažkokios dykumos centre ir pageidaujančių į jį patekti eilė driekėsi kelis kilometrus. Galų gale po mėnesio ar daugiau (atspėti laiką čia daug sunkiau, nei gyvųjų pasaulyje, tenka pasikliauti intuicija) patekau į vidų. Dideliame hole stovėjo daug stalų, apie dvidešimt, neskaičiavau tiksliai, ir prie kiekvieno vinguriavo interesantų eilė, kaip kokios gyvatės uodegos. Keli tvarkdariai paskirstydavo numirėlius prie kurios nors, priklausomai, kuri labiau trumpėjo, tad uodegos visą laiką judėjo lyg gyvos ir keitė savo formas bei išmieras. Negalėjai su tvarkdariais nei ginčytis, nei prieštarauti, iškart augalotų sargybinių, kurie stovėjo prie įėjimo, būsi išmestas atgal į dykumą. Taip nutiko keliems, kurie mano akivaizdoje mėgino apeliuoti į jų manymu sutrumpėjusią kurią nors uodegą. Laimei, aš buvau kantrus.

\\Prie stalo jaunam klerkui turėjau prisistatyti:

– Pavardė?

– Kristus.

– Amžius?

– Trisdešimt trys.

– Mirties data?

– Tiksliai neatsimenu, ilgai keliavau, bet turbūt prieš mėnesį.

– Mirties liudijimas yra?

– Ne, mane prikalė prie kryžiaus. Kartu su dar dviem nusikaltėliais. Jie gali paliudyti.

– Kodėl manai, kad turi keliauti į dangų, jei esi nusikaltėlis?

– Aš taip nesakiau. Tai anie du buvo vagys, aš gi – nekaltas.

– Įprastas pasiteisinimas. Gerai, aš užsirašiau. Jūsų duomenys keliaus į kanceliariją, ten bus patikrinti ir vėliausiai po metų gausite atsakymą.

– Kodėl taip ilgai?

– Matote kiek žmonių laukia?

– Sakykite, o į pragarą irgi tokia eilė?

– Ne, į pragarą, taip pat ir skaistyklą eilių nebūna. Į skaistyklą yra pasiunčiami kai kurie žmonės pasitaisyti, bet paskui jie vėl stoja į bendrą eilę, į eilės galą, kad vėl gautų arba ne leidimą į dangų. Taip kad tokiu būdu sutrumpinti turo nepavyks. Visi nori į dangų, tokia jau mada. Linkiu nenusiminti ir laukti. Juk jūs vienaip ar kitaip vis tiek amžinybėje. Laikas jums sustojo.

– O jūs, jaunuoli, jūs toks simpatiškas, ar jūs taip pat negyvas?

– Žinoma, gyvi čia neužeina.

– Kas jums nutiko?

– Tai asmeninė informacija, negaliu ja dalintis darbo metu.

– Tada gal po darbo?

– Po darbo mielai.

– Gerai, aš palauksiu.

 

iš pradžių aš maniau, kad iš karto pateksiu pas Tėvą, dar tuo metu tikėjau esąs nuo Dievo. juk jei esu nepaprastas, tai visi tą turi pastebėti ir tiesiog nuvesti mane prie adresato, bet ne, pasirodo, niekas manęs nepažįsta. apskritai,  jei neturi mirties liudijimo, tada tau dar reikia įrodyti, kad esi negyvas, kad tu neapsimetinėji. turi užsirašyti į medicininę komisiją, pralaukti velniai žino kiek laiko, kol prieis eilė, laimė, laiką leisti man padėjo mano naujas bičiulis graikas Vangelis.

– Mano palapinė štai ten dykumoje.

– Kur, aš nematau?

– Ją užstoja ana tas akmuo.

 

autoritetingi medikai patvirtino, kad esu miręs. mano galva, ten buvo Hipokratas, komisijos pirmininkas. jis pasakė, o, koks sveikas jaunas žmogus, galėtum šimtą metų gyventi. kaip čia papuolei? nežinau kodėl, bet naiviai prasitariau, kad esu Dievas. hmm, numykė Hipokratas ir mostelėjęs galva sanitarams, atidavė mane į beprotnamį.

Vangelis laukė manęs prie vartų.

– Kiek gi laiko mane pralaikė? Atleisk, praradau laiko nuovoką.

– Nieko nuostabaus, jau sakiau, beje, laikas čia nėra svarbus.

– Bet tu manęs laukei?

– Tai nebuvo sunku, išėjau iš darbo.

– Metei tarnybą?

– Taip, pagalvojau, o kam ji man, jei aš vis tiek negyvas.

– Logiška. O kaip tavo palapinė?

– Argi tai svarbu? Be to, ji nebuvo mano, tarnybinė. Su tarnyba praradau kartu ir gyvenamą vietą. Esu laisvas, tai beprotiškai smagu.

– Aš visada kartojau tai savo mokiniams – laisvė didžiausia vertybė.

– Kur eisim?

– Tu ketini sekti mane?

– Ką gali žinoti, gal aš vesiu tave.

– Tada pirmyn.

 

Su Vangeliu apkeliavom visą pasaulį. jis parašė daug dieviškų muzikos kūrinių. kartu vis mėgindavau įrodyti žmonėms, kad esu Dievas, Vangelis man pritardavo, bet prisikasti prie pagrindinių žinybų, kurios sprendžia patekimą pas Dievą Tėvą man nepavyko. ilgainiui ėmiau nesistengti nieko įrodinėti, nueinu, kai esu kviečiamas į kažkokias institucijas, bet kiekvieną kartą praeinu tas pačias procedūras iš naujo (pavyzdžiui, atsakinėju į idiotiškus klausimus: ar nepriklausiau komunistų partijai? ne, tokios dar nebuvo, apskritai partijų tada nebuvo. tada gal užėmiau svarbias pareigas valstybėje, tipo, gal buvau prezidentas arba užsienio reikalų ministras? ne, nebuvau. kažkas net paklausė, kam priklauso Krymas? o kas tai yra???), nes tarnybų sudėtys dėl vienokių ar kitokių priežasčių (kažką paaukštino arba pažemino) nuolat keičiasi, didelė kadrų kaita, ir kaskart turiu pasakoti tas nesibaigiančias pasakas, dabar tai jau vadinu pasakomis, nes ir pats nebetikiu, kad kažką pagydžiau, kažkam grąžinau regėjimą arba prigaudžiau pilną valtį žuvų. žodžiu, patikėkit: mano tėvas yra Dievas ir aš pats kone toks pat, ir turėjau dvylika apaštalų, galima gi ir jų pasiklausti galų gale, mes pasiklausim, būtinai pasiklausim, kai ateis laikas.

Taigi, pasaka be pabaigos, kaip koks velnio ratas ir negali išlipti.

– Mūsų skrydis už kelių minučių, – primena Vangelis.

– Gerai, aš tuoj.

 

o taip norėčiau, negaliu, nes esu amžinybėje. išvada – Dievo arba nėra, arba aš ne nuo Dievo, arba jis ir danguje nepasiekiamas.

negaliu spręsti, žinau tik, kad ir amerikiečiai jo neaptiko, kai pasiekė Mėnulį.

Manai jis sėdi Mėnulyje?

na, man sunku pasakyti,  aš tik marksizmą tyrinėjau. Tiesa, truputį ir Bibliją skaičiau, juk mano sūnus...

Žinau žinau, tau ant kaktos viskas parašyta. o kaip gi jis, tiki?

dabar jau abejoju, paskutiniu metu jis kartais net ant altoriaus nusidėdavo.

Gal gyventi pagal potraukį nėra nusidėjimas?

bandau jį pateisinti. susipainiojo vaikas.

Neteisk, Marija, ir nebūsi teisiama. čia mano kažkada pasakyti žodžiai.

dabar irgi taip galvoji?

Oi, nežinau, nežinau.

– Metas, Jėzau.

– Lik, Marija.