Norisi džiaugtis dovanomis

Atėjus į parodą “ Iš šerdies” pajutau  kylantį išdidų jausmą. Mums turi ko pavydėti daugelis tautų, ypač tų, kurių Dievo motinos nelaiko sužeisto suaugusio Kristaus ant kelių. Kokios dar tautos sąmonėje suaugęs, mirštantis Kristus guli ant Motinos kelių? Toks spalvotai medinis? Toks vaikiškai naivus lyg Karalius iš pasakos. Karalienė Motina prilaikanti slystantį nuo sūnaus kūno baltą medinį rankšluostį.
Fantazija trykšta iš kiekvieno daikto: ar tai būtu audinio raštas, išaustas iš tamsaus debesies skiaučių. Kas neatpažins lietingo debesies spalvos staltiesės rašte? O kas pirštu neparodys siaučiančios raganos raudonų minčių? Tai ji, tai jis  - Raganius mūsų staltieses išdažė ir parvertė šiaurės vėją ir draskė jo mėlynus drabužius, skuteliais taškė mėlynus jo debesų marškinius. Ir grojo armonika. Girdi visi - juk groja armonika ir melodija tvorų viršugalviais šokdina kaukių balių.
Dabar mato, kas nori, kokia melodija kyla į dangų užrašyta kabančių sodų natomis.
O didelis Naivumas laiko rankose riebų katiną.
Pirštinės minko Žiemos skruostus ir varveklių adatomis sustingsta mediniuose kamuoliuose, kur fantazijos valgiai kabinami šaukštais ir plyšta be peilio. Ten sukasi lėkštės viduje ožkos ragai geltonais džiūvėsiais. Nenusileidžia tempiamas Raudonskruostės atvira širdimi nuotakos, į kuprą susimėtęs geltonu kaklaraiščiu jaunikis.
Čia išdidus žemaitis sėdi Paskutinėje vakarienėje kaimo seneliui iš dešinės. Jis akimis kaip samčiais auksiniais  semia naivumu užkrėstą vandenį, kuris tiesina jaunuolio plaukus ir užburia, paversdamas šviesia  naivia jaunystės amžinybe.
Tokia buvo vakarienė.
Tokie šventieji Jurgiai šoko baletą su Slibinu.
Taip norėjo nugalėti blogį savo menu gyvas protėvis.
Taip nugalėjo.
Mes stovim ir žiūrim: Dieve, kaip tu padėjai mums kovoti prieš blogį ir kiek daug tu mums davei, kada mes tą blogį akimirkai įveikdavom.
Atėjus į parodą kyla išdidumo jausmas, už Protėvį, kuris savo menu, bent akimirkai nugalėjo Blogį ir norisi džiaugtis tomis pergalės dovanomis.