Mėlyni vilkai

Keistas jausmas tas liūdesys,
Neprašytas vistiek užklys.
Pilkus debesis spies virš galvos
Kol tapsiu pilkos spalvos.

O tada ims į galvą lyti
Ir mintys  ims sparčiai pelyti,
Kol galiausiai visai supus
O tada pasikvies draugus.

Dienomis jie laižys žaisdas
Naktimis jas vėl prakąs.
Ir kauks į mėnulį balsu
Gauja mėlynų vilkų.

Priverktam ežere skandinsiu
Ir su gailesčiu pradanginsiu
Kaukiančius pykčio vilkus
Į nebūtį  į namus.

Pažiūrėt į gelmes nedrįsiu
Kol netyčia krante paslysiu
Ir pati atsidursiu dugne.
Ten nuspręsiu likti ar ne.

Imsiu ašaras godžiai gerti
Ir bandysiu iškilti išnerti.
Apsiklosiu kailiukais pilkais,
Kol atbėgs tuštuma laukais.

Ji ištrauks mane už plaukų
Vėl kvėpuosiu ir bus ramu.
Nuo tuštumo aidės galva
Ir norėsis kad būtų tuščia.

Kol saulė ryte nušvis
Ir šviesa užpildys akis
Ir į galvą ims šilumą gerti
Ir galėsiu ją vėl pakelti.

Saulė mane išvaduos
Nuo švininės tuštumos.
Kūnas vėl spalvą atgaus
Kol (su) lauksiu pilko dangaus.