Ežero paslaptis (tęsinys)

Tą patį vakarą.
Miegamasis kvepėjo vyno parduotuvės aromatu.
Jeigu esate stovėjęs prie vyno parduotuvės šiukšlių dėžių ir įkvėpėte sudužusių vyno butelių aromatą, tai jūs  užsimerkęs pabuvojote mūsų miegamajame.
Norėjosi išeiti, bet stabdė intriguojanti šypsena ir tyliai pasakyti žodžiai.
“  Mane džiugina  gimtadieniai”
“  Gražus, gilus ežeras. Tave visada žavėjo gelmė”
” Sukelia daug minčių apie skyrybas”
“  Bus balta mišrainė. Mano draugo žmona gera šeimininkė”
Plačiai atidariau langą.
Skersvėjis pakėlė Mylimosios šilkinio chalato audeklą.
Lengvu rankos mostu ji atleido diržo mazgą.


Prieš tris mėnesius iki gimtadienio prie ežero.
Viešbučio „ Šekspyro“ laiptai, vedantys į verandą stikliniu stogu, raibuliavo saulės šviesoje švara, o persiškas kilimas rėkė  apie prabangą.
Moteris, kuri sąžiningai pragyveno gyvenimą, dabar ėjo atvirai iškėlusi lengvai raukšlėtą veidą. Tai buvo mano Mylimosios motina.
Senutės  prabangūs lakuoti batai atspindėjo geltoną  laiptų šviestuvų mirgėjimą. Auksu siuvinėta suknelė skleidė  nepatekėjusio mėnulio šilumą. 
Sustojo  ėmė maigyti gintarinių karolių virtinę, norėjo nusiimti sau nuo kaklo.
Susvyravo ir tarsi sutręšęs rąstas krito ant laiptų, nuslydo nuo kilimo ir nuriedėjo iki pačios laiptų pradžios.
Besivartant ant laiptų atramų iš jos atvirai auksinio rankinuko iškrito sidabru puošta užrašų knygutė.
Vienu šuoliu prie lavono atsirado registracijos tarnautojas, kuriam  besilenkiant paimti knygutę, plyšo kelnės.
„ Aliona, kviesk policiją. “ Ištarė jis, smalsiai vartydamas knygutę, ieškodamas  pinigų.
„ Kodėl policiją? „ - nustebo Aliona, laikydama rankoje telefoną.
„ Nematai? Lavonas!!! “
Pasirodė penkiasdešimt ketverių vyras, juodu kostiumu ir labai lygiai nuskustu veidu.
„ Kas ji? “  paklausė jis, ieškodamas pulso.
„ Prostitutė. Žiūrėkite kiek vyrų telefonų numerių jos knygutėje. “
Laiptais žemyn bėga moteris vienuoliškais rūbais.
„ Dieve, mano... Kas čia atsitiko? “
Lygiai skustu veidu vyras ištiesia ranką ir sulaikė moterį.
„ Kas jūs? “
„ Turto agentė. Ji mano klientė. Pirko tokio generolo butą. Mes sandorį apsiforminom ir dabar ėjom šampano. Kas jai? “
„ Nukrito. Tikriausiai, laiminga, kad nusipirko, kaip jūs ten sakėt, generolo butą? “
Vyras išsitraukė amoniako.
Senutė sugirgždėjo ir atsimerkė.
„ Kur dokumentai? “ paklausė kiek prislopintu balsu.
„ Štai, štai žiūrėkite, sandoris jūsų vardu. Jūs vienintelė savininkė“ kalbėjo kuo maloniau, tarsi senutė atvežta iš operacinės. Agentė ištiesė dokumentus.
Atsigavusi senutė ir agentė lėtai, viena kitą prilaikydamos lipo į stiklinę verandą gerti šampano.
„ Kodėl sakei, kad prostitutė? „  paklausė piktai mergina
„ Tiek vyrų telefonų numerių ir ženklai visokie... “
„ Kokie dar ženklai? “
„ Tau nesuprast“


Sodybos pasididžiavimas medinis, storų lentų tiltas, besitęsiantis iki pusės ežero. Gal mažiau.
Kol smilksta uždegta tilto pradžioje cigaretė, tu gali, lėtai eidamas, pasiekti kitą tilto galą ir užgesinti  nuorūką į  peleninę.
Besišypsančiam draugui pasakojau apie naują butą.
“ Žinai, jeigu butas bendras tai ir ramybė ateina”
Kuo daugiau bendrumo - tuo daugiau taikos”
Draugas išklausė ir bejėgiškai skėstelėjo rankomis.
“ Tai ne išeitis. ”
“ Žaidi? ”
Nepamačiau kaip jo rankose atsirado kortų kaladė.
Dideliame  butelyje degtinė teliūskavosi vos  ant dugno.
Draugo lūpų kampučiuose pasirodė ironiška šypsena.
Laikas buvo traukti antrą butelį.

Pasirodė Mylimoji su krepšeliu.
“ Kas čia sugalvojo burti kortomis? “
Akys plačios, gerai, kad tas ilgas blakstienas prisilipdė, budinti linksma šypsena, rankose iki kaklelio sklidinas butelis.
Mano draugas galėjo išgerti ir protingai atrodyti paėmęs tiek kiek, atrodo, negali išgerti net Baskervilių šuo.
“  Pažaiskim rimtą žaidimą. Įsivaizduokit, kad esam danguje ir galim pakeisti savo likimus. Rimtai kalbu. Štai kortos – lošiam pokerį. Lošim iš  teisės pasiūlyti likimą kitiems. Kiekvienas į banką dedame tai, kas brangiausia ir ko niekada nenorėsit siūlyti kitiems. Žaidimą supratot? “
„ Koks mano laimėjimas? “
„ Tu laimi viską. Mano sodybą, jos motinos turtą“
„ O jeigu tu laimi? “
„ Laimiu viską“
Netikėtai linksmai nuskambėjo kvietimas būti likimo santechnikais. 
Stojo tyla.
Ar ne per daug buvo užsimota? Taip lengvai?
„ O jeigu aš laimiu? Tada man sodyba ir  tavo draugas? “
Pajutom kutenančią įtampą.
„ Ne. Tik sodyba“ pasakiau ir pažiūrėjau į juos abu.
„ Pridėsiu tiltą“  nusijuokė draugas.
Susidariusią įtampą reikėjo išblaškyti.
„ Prieš kortas vyrai eina į pirtį, o moterys ruošia stalą“
Pasveikino ir tvirtai išgėrė.


Prakaitas tarsi lietus tekėjo mums abiem per veidus, lašėjo ant geltonų lentų ir ant medinių gultų telkėsi balos.
„ Turiu tau pasakyti. Tu visada buvai mano draugas. “ tokiame karštyje draugo balsas pasirodė skardesnis, tarsi operos dainininko.
„ Aš nakvojau pas tave. Tu nuėjai miegoti. Mes likom su tavo Mylimąja. Šokom ir aš jai pasiūliau eiti į kambarį“
„ Kada aš miegojau? „
„ Nu taip, tu miegojai, o aš jai pasiūliau“
„ Ką nori pasakyti? “
„ Mes draugai. Mes labai seni draugai. “
„ Ką tu jai pasiūlei? “
„ Mes liksim draugai? “
„ Ji sutiko? “
„ Ne iš karto“
„ Ne, mes neliksim draugai“

Išlėkiau iš pirties. Priepirtyje stalas ir balta mišrainė. Moterys išėjo į virtuvę.
Neprisimenu kaip atsiradau ant tilto, ten prie turėklu – nugara į ežerą.
Užmigau. Niekas negalėjo manęs pakelti.
Nenorėjau prabusti. Ką aš jiems pasakysiu?
Mano draugas girdėjau, dainuodamas ėjo karučio, kad mane parvežtu.
Pajutau, kad kažkas ėmė stumti mane nuo tilto į vandenį.
Ji net stenėjo nuo įtampos.
Stūmė su tokia jėga, kad nespėjau net užsikabinti už tilto lentų, nugarmėjau į vandenį.
Puoliau į juodą tarsi tamsintą stiklą vandens paviršių. Mirguliavo žibintų šviesa nuo pirties prieangio, kuriame stovėjo stalas, laistomas lietaus . Kaip skardžiai lašai tėškė į teftelių skardinę. Tarsi iškvėptas oras garavo lietaus žingsniai per stalą. Aukštame medyje verkė pelėda, o ežere skandinosi  du tešmens didumo ešeriai, prariję juodus kabliukus.