Kūnas

Sakė būsite sielų žvejai
ir į rankas įspraudė meškeres
ir tada ir dabar niekas nekimba

gal tik mailius
mažytės kūdikėlių sieliukės

patampo valą
ir viskas

jos pačios gražiausios
didžiųjų sietuvų vėduotojos

O mes brendame į tėkmę –

žmonių upes tekančias gatvėmis
žmonių jūras plūstančias aikštėse

nors iš tiesų tokios seklios
lėkštais krantais
tik dar labiau sujudina dumblą

kažkur prie Neries vamzdžio

kartojam:

didžiausios žuvys dar nesugautos
geriausios knygos dar neparašytos

mums dar neįvyko
didysis akių atsimainymas –
per daug drumstas vanduo

per daug jame plastikinių maišelių
medūzų

Mes statome tinklus o nemokam padaugint
žuvies anei vyno 

ant mokyklinės lentos trupančios trupmenos
neišmokė dalybos

nemokame laužyti duonos
bet laužome prėskas savo priesaikas

esame sielų žvejai ir sėdim prie tvenkinio
kuriame tos žuvies nė nėra

tik alkstam ir alkstam Tavęs
Dievo kūne

tik trokštam ir trokštam Tavęs
Dievo kraujau

užtroškę nuo savo troškimų