Kartą, kai šovė mano senelį

Mano senelis rūkydavo “ Parašiutą”. Cigaretės be filtro. Aštrios. Pakelis baltame fone rudas tarybinis parašiutininkas krenta iš dangaus. Kažkur ten mėlyna juosta.
Rūkydavo jis lovoje. Niekada neidavo į kiemą parūkyti, gulėdavo lovoje užkrovęs koją ant kojos, su chromuotais kareiviškais batais.
Rūkydavo tarsi dainuodavo ilgą, smagią dainą. Jo akys tarsi didžiulė aikštė. Veidas tarsi žemės rutulys, rudas, įdegęs saulėje. Šypsenos nėra - rūksta žiauriai rūgšti cigaretė. Aikštėje žygiuoja rusų kareiviai. Tie, kurie miške ji sulaikė grįžtantį iš darbo. Įrėmė šautuvą į nugarą.
Tamsu. Miškas eglinis, ta vieta, kur nuo ežero kyla į “dūktą”. Taip vadino kulgrindą aukštutinėje link Kelmės Žemaitijoje.
Senelis sako:
” Išgirdau, kad užsitaisė šautuvą. Palaukit, sakau, ateina mano vaikai. Girdžiu kaip per mišką šliaužia, lėtai, lėtai, kaip kokie ne mano vaikai. Ir jau kada turėjo šauti. Jie visi pasirodė. Dešimt vaikų. Nu, ne visi, bet tie vyresni. ”
Senelis taip ir vežime gulėjo, kada visą tą mirtį pasakojo.
Rūksta tas jo “ Parašiutas” balta nuo žilumo galva paskendusi baltuose dūmuose.
Bebaimis toks, tas mano senelis,  koja ant kojos užmetęs, užkėlęs beveik ant arklio užpakalio chromuotus kareiviškus batus.
“ Tai šovė? ” paklausiau linksmai.
“ Šovė. Bet .. nepataikė. Vaikai apsupo mane. Tą kartą sugrįžau, bet karas dar nebuvo pasibaigęs”
Smagu su seneliu važiuoti tokiais plačias laukais, kur nuo kalvos matyti Brydvaišo ežeras, kur juodas kaip anglis Gylio ežeras.
“ Šovė . Bet.. nepataikė” kartoju ir jaučiu koks esu laimingas, man taip linksma, taip be galo juokinga, kad mes važiuojam su bebaimiu mano Seneliu laukais į bityną.