Žaidimas su trim išėjimais

Už Anykščių siauruko stotelės prasideda lapuočių miškas.
Medžiai taip tankiai susodinti, taip karpomi, jog jau kieti trisdešimt skersmens kotai  kas penkiolika centimetrų nešasi į viršų,  ir stovi taip vienas prie kito arti, kad saulė negali įsisprausti. Tokią žalią gyvybės sieną kerta tik drąsios moterys, akimis praskleidžiančios džiunglėmis augančius lapų vainikus, o smėlėtas kelias bėgantis  gilyn į miško tankmę  jau  primaigytas supuvusių grybų skiauterėmis.
Iš lėtai judančio siauruko vagono į miško pievos žalumą iššoko dvi moterys virš keturiasdešimties ir vyras, tvirtai laikantis alaus pintinę.
“ Kur mes? ” šypsosi moteris baltais lyg pienas dantimis, ji slepia skardinę  alaus tarp pirštų su briliantinais.
Mes žaidime “ Labirintas” atsako Mylima moteris.
“ Mes ir čia galim išgerti alaus”  vyras kaubojaus veidu linksmai iškelia pintinę.
“ Išklausykite” svaiginančiai ramiai, krūtinę kilnojančiu balsu, ištarė Mylima.
Ji liežuviu pasikrapštė dantis, nes dar traukinyje pradėjo kramtyti riešutus.
“Žiūrėkit, žaidimas, o aš jo nepavadinčiau žaidimu. Tai mūsų gyvenimas, kuris nutinka tiems, kas nori būti laimingas, linksmas. Tokie jūs ir esat. Taip, teisingai, - tai labirintas, kuris turi tris išėjimus ir vieną, štai šitą įėjimą. Viename išėjime - milijonas, antrame džipas, o trečiame, deja, jūsų paprašys atiduoti visą turtą. Perrašyti mano motinos vardu. Tai laimingiausias labirintas, kokį esu mačiusi. Nesusiraukite. Pirmyn, jūsų laukia dviguba laimė ir tik viena mažytė nesėkmė. Pirmyn”
“ Alų galim neštis? ”
“ Kokie klausimai? Žinoma, ir dar pasiūlysiu’
Mylima perduoda jiems dar vieną alaus pintinę. Vienoje saujoje ji slepia alaus skardinę, kurios neatiduoda iškeliaujantiems.
Vos pora išnyksta labirinto tamsoje, Mylima bėga tik jai žinomu takeliu šalia labirinto sienos.
Girdisi jaunatviški pilamo į gerklę alaus garsai.
“ Sukam” girdisi Kaubojaus balsas.
Po keleto posūkių Mylima jau žino, į kurį išėjimą pasuko dalyviai.
“ O jeigu tas blogas išėjimas? Kas tada? ” moters balse baimė ir lengvas girtumas.
“ Einam. Čia žaidimas” Kaubojaus balsas užtikrintas, bet alus jau nuplovė jo pasitikėjimą savimi.
“ Kur dabar sukam? ” jie priėjo sankryžą.
“ Ten” dairėsi Kaubojus.
Mylima jau pribėgo prie vieno iš išėjimų, kur stovi žilas notaras, garbanotas policininkas ir savivaldybės atstovas, plačiomis kelnėmis.
“ Einam, jie išeis pro kairįjį “
Žilas notaras, kartu su policininku dviese neša stalą link  KAIRIOJO išėjimo.
Savivaldybės atstovas nugriūva į krūmų vidurį. Mylima jį pakelia ir veda, vis paspirdama besivelkančias kojas.
Kairiajame išėjime pasirodo Kaubojo galva. Pamatęs stalą, akimirksniu atpažinęs policininką, jis bėga atgal.
Vėl stalas nešamas prie dešiniojo išėjimo.
Kaubojus iškiša galvą ir nemato nei policijos nei plačiakelnio iš savivaldybės.
Notaras atsiranda netikėtai ir pagriebia už rankos Kaubojų.
Tas kanda notarui į ranką.
Policininkas sugriebia moterį ir bando ją surakinti.
Mylima iššoka su popieriais ir teškia ant stalo:
“ Paleisk tą bobą.. Čia vyro parašo reikia”
Kaubojus bando bėgti, bet tvirti vyrai jį sodina prie stalo.
Iš lapuočių miško išeina ūsuotas traukinio viršininkas.
“ Paleiskit juos. Jie pirko bilietus į traukinį, o tai apdraudė jų turtą