Pas ką žiedas?

Tai buvo didžiulis trijų aukštų pistacinis tortas, ant kurio kraštinių tilpo rojaus sodas.
Pirmajame aukšte automobilių, nulietų iš spalvotos želė gabalėlių sutrintų našlaitės rankomis, garažas. Ten dešimt džipų ir visų jų lempos - trešnių uogos, išpurentos braškinės sėdynės, vairas iš kiaulienos šonkauliukų (patogu ir niekur eiti nereikia) . Greitaeigės mašinos stovėjo po plastmasiniais lietsargiais, o jų padangos blizgėjo riešutiniu kremu.. Aukštai šokoladu išmūryti laiptai vedė  į  slidų, karamelė spindintį Laimės žiburį. Antrame aukšte, išpjaustytu iš virtų kiaušinių, išplėstinė namų, sodybų ir miško namelių kolekcija. Nameliai primenantys kiekvienam, taip pamėgtą sodybų interjerą, trynio spalvos langus. Vytintų dešrelių riekėmis buvo išgristas visas antras aukštas.
O trečiasis aukštas tai Laimės žiburys .
  Žemės pagrindas makadamijos riešutai primenantys baltus riedulius  sumirkytus medumi, rožės išskaptuotos iš  kiaušinio baltymo badė akis prie kiekvieno laiptelio, grumstelio, akmenėlio.  Aguonų šūsniai klevų sirupo gintarinėse akyse nuklojo visus kelius į Laimės viršūnę.
Tortas papuoštas reikalingais žmonėmis.
Kiekviename aukšte spalvota želė kvepiančios  čiuožyklos. Cukriniai laimingi slidininkai ir  saldžiosios slidininkės juokingai klegantis paukščių būrys.
O prisimerkusi nuo saulės balto kremo čiuožyklos centre, pakeliui į Laimės žiburį, didelėmis akimis  blizgėjo  Mylimosios figūra.
Figūrėlė laikė iškėlusi abi rankas, tarsi linkėjo visiems pasiekti gyvenimo pabaigą  ir  finišuojant tapti laimingais.  Jos cukrinė apranga su geltonomis kišenėlėmis kvepėjo prabanga.
Vienoje, antro aukšto aksominės žalumos pievelėje, gulėjo keistas blizgantis daiktas. Aplink stovėjo iš glaisto nulietos notaro, savivaldybės ir kitų institucijų aukštų valdininkų figūros. Jų visų susirūpinę žvilgsniai buvo nukreipti į tą paslaptingą daiktą.
Kas prisiartino arčiau - visi prikando liežuvį ir nusisukdavo tarsi nuo nerimą keliančio daikto.
Tarp spindinčio sniego auksinių gijų gulėjo mersedeso rakteliai. 
Susirinkę svečiai, nebyliai reikalavo šeimininkų paaiškinti: kodėl rakteliai? Kieno tai rakteliai? Gal žmogui skauda?
Mylimosios motina prabilo.
“ Ponai ir ponios, šiandien mes žaisime žaidimą. Taip, neslėpsiu tai  mūsų kaimyno mersedesas, kuris atiteko žaidimų savininkei. Jis vakar pralaimėjo žaidimą”
Žmonės, sukviesti doram pasilinksminimui ėmė savo lietsargius, lietpalčius, storas pinigines, batelius ir skirstėsi.
Žaisti likau aš ir smalsusis mano  vaikystės draugas iš Mažeikių.
Mus abu pririšo prie kėdės.
“ Dabar jūs atsipjausite torto. Kieno torto gabalėlyje rasime stebuklingą žiedą - tas perrašys savo visą turtą mano motinai. Ar supratot? Pristatau: notaras Stasys, savivaldybės atstovas Dočkutė Laimutė, liudininkas Babajus”
“ Atsisakau žaisti “ bandė pajuokauti mano vaikystės draugas.
“ Pjaustom” davė komandą Mylimoji.
Atpjoviau gabalą su kaimyno automobilio rakteliais. Tuojau atėmė raktelius ir susigrūdo į sijono kišenę. Man liko žiedas.
Vaikystės draugas nulaužė Laimės žiburį iš kurio išriedėjo žiedas.

Prisimenu, kad notaras rūpestingai klojo man popierius po ranka.
Dočkutė laikė aukštai iškėlusi mano vaikystės draugo mėlyno džipo raktelius.
O Mylimoji su Babajumi  šoko ant glazūruoto ledo, mosuodami mano pasirašytais dokumentais.
Kvepėjo pistacijomis.