Lukštas

Dar vaikystėj supratom, kad viskas
nuo mūsų paslėpta, uždažyta aklinai, užtinkuota

Jeigu nori surasti
vaike, tik lupk

Nagais trapų ir baltą kiaušinio lukštą,
blizgantį saldainio popierėlį

Išvyniok iš drobulių kūną,
surask veidą nukrapštęs
šypsenos krešulį

Pirštai įgudo laupyti
tinką nuo sandėlio sienų
sluoksnis po sluoksnio
kol radom užtinkuotą

Kristų
Mergelę Mariją
Kietai
Sučiauptas
Mėlynas mesijo lūpas

Tada visas bažnyčias sandėliais vertė
Dabar visus sandėlius verčia bažnyčiomis

Pramuši ledą daužydamasis
Į krūtinę
Mea culpa
Mea maxima culpa

Pramuši ledą
Valai šerkšną nuo šiurpstančios odos
Nulaupai akmens kevalu
Apaugusią širdį

Mea culpa
Mea maxima culpa

Pats ne kartą
Muštas per nagus
Kad laupau ten kur nereikia
Po tapetų gėlėm
Prakrapštantis raudų sieną
Po tapetų kvadratais
Suradęs freskas
Angelų aptrupėjusius kūnus

Sako už vieną luptą duoda dešimt neluptų
Netikėjau

Ne kartą bartasi šnekėtasi
Gražiuoju piktuoju
Kam vis laupau ant nubrozdinto kelio
Užsitraukusi šašą

Vos užsitraukia ir vėl prakrapštau
Tik užsitraukia ir vėl
Lupu

Šitaip ieškau Tavęs pasislėpusio
Po šviežiai užsitraukusia oda

Tada visas bažnyčias sandėliais vertė
Dabar visus sandėlius verčia bažnyčiomis

Sluoksnis po sluoksnio laupau
raudonus akcijų dažus
reklaminius skydus
renovuotų beprotnamių sienas –

Septynis kartus uždažyti vardai ir datos
Tris kartus uždažyti slapyvardžiai mylimos
Žmonos seserys motinos
Nuskusti ir vėl rašyti žodžiai

Žaliai uždažyti
Dievo įsakymai Mozei
Raudonai uždažytas herbas, Tėvynė
Baltai užtinkuoti pirmieji
Meilės eilėraščiai
Keiksmažodžiai
Išpažinimai

Bet Jėzau ar ne Tu sakei:
„Juk nėra nieko paslėpta, kas nebūtų apreikšta,
ir nieko paslaptyje laikomo, kas neišeitų aikštėn. “

Taip ir iškyla kartu su žole
Dūlantys kaulai
Taip ir iškyla su sielom kartu
Krematoriumų dūmai

Taip ir iškelia kažkokia jėga tarsi tvinksinčias votis
Nežinomus kapus
Kūnus
Žemės skruostų duobutėse

Taip ir atsiveria
Kalkių duobės su nešventų kankinių kūnais

Kaip Grozne taip ir Bučoje
Kaip Argūno tarpukalnėje taip ir Makarive
Kaip Srebrenicoje taip ir Mariupolyje

Dar ką tik prie Babilono upių sėdėjome ir verkėme
O štai dabar Dnipro vandenys tvinsta nuo kraujo ir ašarų

Krematoriumo karštis dūmai ir pelenai
Pirčiupių motina įsisūnija
Romą Kalantą
Beglobius Aušvico vaikus
Ir Mariupolio angelus sargus

Sudeginai nes per karštai mylėjai
Sudegino nes per karštai nekentė

Anksčiau visas bažnyčias sandėliais vertė
Dabar visus sandėlius verčia bažnyčiomis

Verčia keliaklupsčiauti prieš akcijas nuolaidas indulgencijas
Begalvius manekenus
Išvarytus iš rojaus
Jie gėdijas savo nuogumo

Jie gėdijas savo nuogumo
Kaip ir tie rožančiais surištomis
Rankomis už nugaros
Kas jiems šovė į galvą?
Kas tau šovė į galvą?

Nebeatsako - -

Jie patys nebyliai krutina
Pamėlusias lūpas
Jie patys klausia

Quo vadis, Domine?

„Jei tu palieki mano žmones, tai aš einu,
kad būčiau antrą kartą nukryžiuotas. “

Bet niekad nebūna gana
Jau du tūkstančius metų
Kopia su kryžium atgal į Golgotą
O pikti liežuviai vis plaka
O pikti liežuviai vis mala
Melą ir mirtį

--
Sako viskas praeina
Sako skausmas praeina

Tik ne man
O visados pro mane

Štai stoviu dabar nugara atsišliejęs
Į baltą sandėlio sieną
Visu kūnu jaučiu kaip virpa
Tartum drugiai po trapiu tinko sluoksniu
Dievo blakstienos
Vokai bandantys atsimerkti

Stoviu nuščiuvęs
Nugara atsišliejęs
Į baltą sandėlio sieną
Į lukštą
Tyliai vapantis panosėj
Vieną ir tą patį klausimą:

Lupti...
ar nelupti?