Be mišių

Pavargo Žodis
ir regiu
kaip sąsiuvinio tuščiame lape
save tylėjimu užklosto.

Nekalbinu. Tegu, tegu,
jeigu jau ir pavasario negirdi,
neišgeria beržų sulos,
Kaziuko mugei jaučiasi nereikalingas,
jeigu ir aš kažkaip paguosti jo nemoku,
tegu, tegu...

Prisiglaudžiu jį tuščią
tartum sąsiuvinį prie krūtinės
ir porinuosi sau:
– Oho! oho! Kiek visko būta...
bet ar būta?
O jei ir būta, kas iš to –
kai šuliniai išdžiūsta
ir Žodyje įsigali sausra.

Žinau, sekmadienis šiandien po žmones vaikšto,
bet pas mane jis be mišių.