Violetinis šuniukas

Viename nedideliame miestelyje gyveno kalytė vardu Margė. Visai nedidukė, gauruota, rudai balta ir visų mylima. Kartą atėjo tokia diena, kai Margė atsivedė šuniukų. Mažyliai buvo trys - gražučiai, mažučiai, trumpom kojytėm ir mielais snukučiais. Tik koks netikėtumas! Du buvo baltai rudi, o trečias šunelis - violetinis! Tiesiog visai violetinis - kaip žydinti alyva pavasarį. Visi kaimynai labai stebėjosi, tokio keistumo anksčiau nematę. Net kalytė mama kartais stebėjosi:
- Hm-am! Ir iš kur toks keistuolis radosi?
    Bet tik retkarčiais  - ji mylėjo visus savo šunelius ir visus vienodai švelniai nuprausdavo ilgu raudonu liežuviu. Tada mažąjam būdavo gera ir ramu.
    O šunelis augo ir jo keista spalva tik ryškėjo. Jau visa gatvė žinojo apie neįprastą violetinį šuniuką. Bet aplinkiniai mažyliui buvo negailestingi, dažnai šaipėsi iš violetinio jo kailiuko. Šunelis dažnai net nenorėdavo išlįsti iš savo būdos.
- Krrrran! Ė, žiūrrrrėkite koks keistas, - kranksėjo varnos, - jis turrrrbūt rrraičiojosi dažuose, papiltuose patvorrry.
- Čik! Ne ne, jis turbūt šiaip nevaleika! Rik! Matyt toks nuo kiemo dulkių, - pašaipiai čirškėjo žvirbliai, patys kuisdamiesi miestelio gatvės purve.
- O gal jis bailyyys? Bailyyys? Gal jis iš baaaimės tokios keistos spalvooos? - stebėjosi plėšrios žuvėdros.
Net maži gatvės kačiukai šaipydamiesi kaišiojo liežuvius violetiniam šuniukui, - veee!
Kartais šuneliui pabosdavo vienam tūnoti būdoje ir jis liūdnas kiūtindavo miestelio gatvėmis, lydimas pašaipių aplinkinių žvilgsnių.
- Ką gi man daryti kad iš manęs nesišaipytų? Kodėl aš gimiau kitoks? Aš  nekaltas, kad mano kailiukas violetinis, juk ta spalva niekam netrukdo?  - mąstė šunelis ir jo mažai širdelei darėsi vis skaudžiau.
  Kartą, šuneliui begulint saulės atokaitoje, prie jo priskrido pulkelis drugelių ir norėjo nutūpti ant violetinio snukučio, violetinių ausyčių ir ant violetinės šunyčio uodegytės.
- Chi-chi-aaau! Ką jūs darote? - pradėjo kvatotis violetinis šuniukas, - nekutenkit! Kodėl jūs tupiate ant manęs?
- Oi! O tu ne violetinė gėlytė? Tu šunelis? Koks tu gražus! - stebėjosi įvairiaspalviai drugeliai, - tik kodėl tokios liūdnos tavo akytės?
-  Aš violetinis, - paaiškino šuniukas, - šuniukai neturėtų tokie būti. Manęs niekas nemyli. Bet jūs, drugeliai, taip pat margaspalviai, kiekvienas vis kitoks. Ar jums gera tokiems gyventi?
-  Žinoma! Mes plazdename ore savo įvairių spalvų sparneliais ir nuo to pasaulis tik gražesnis. Vienodi mes būtume nuobodūs. O tu, violetinis šuneli, esi nuo-sta-bus! Tu vienintelis! - paaiškino drugeliai ir, vaikydami vienas kitą, nuskrido tolyn.
Šunelis gulėjo saulėje ir žiūrėjo į tolstantį margaspalvį pulkelį. Šypsojosi, nors dar ir nedrąsiai. Pirmą kartą jis išgirdo, kad yra nuostabus. Ir nuostabus būtent dėl to, kad yra kitoks ir kad būti vienodiems yra nuobodu. Saulutėje jo violetinis kailiukas blizgėjo, mainėsi įvairiais atspalviais ir mažylis džiaugėsi kitokia savo spalva. Pirmą kartą džiaugėsi.
Kitą rytą violetinis šuniukas jau be baimės išėjo į gatvę ir linksmas patraukė pirmyn. Iš pievos vėl atskrido margaspalviai drugeliai, kurie jį draugiškai lydėjo ir vis bandė nutūpti šuneliui tai ant uodegytės, tai ant violetinio snukučio.
Pakampėse besikuičiantys žvirbliai bandė pašaipiai čirškėti. Bet mažylis šį kartą jų nė nepastebėjo. Jis tik linksmai vizgino  uodegytę. Ir pikčiurnos nutilo - neįdomu šaipytis, kai niekas nekreipia į tai dėmesio.
Taip jis pasiekė gatvelės galą.  Už jos jau buvo pieva, upė. Taip toli violetinis šuniukas dar niekada nebuvo nuėjęs. Šalia buvo nepažįstamas kiemas, o jame lakstė graži, juoda, trumpaplaukė kalytė. Žvilganti, riesta uodegyte ir trumpomis letenėlėmis. Violetinis šuniukas net amtelėjo iš susižavėjimo. Ir tuomet juodukė pastebėjo svečią.
- Au! Kas tu toks? Tu šunelis? Koks įdomus! Tu visai kaip tie margi drugeliai - linksmas ir spalvotas! Palakstykim, au! Pagauk mane!
Du laimingi šunyčiai pasileido laukais, lydimi tų pačių įvairiaspalvių drugelių, kurie vis taikėsi nutūpti tai ant violetinio snukučio, tai ant juodos riestos uodegytės.
Tą dieną violetinis šuniukas buvo turbūt pats laimingiausias miestelio gyventojas. O tame miestelyje buvo dar daug kitų gatvelių, kuriose gyveno dar daug varnų, žvirblių ir žuvėdrų. Galbūt, tarp jų pasitaikė ir rausvų kačiukų ar žalsvų šuniukų, kuriems taip trūko pasitikėjimo ir labai reikėjo meilės ir dėmesio.