Nuo kaktos lig bambos

Sveiki gyvi su duona ir prie vyno.
Kantrybe, ačiū, kad esi.
Naivu teirautis,
kas ką ir kaip atsimenam,
kuomet kadais į vystyklus, į lopšius susispietę, 
o ir vėliau, po jų,
taigi jausmų ir raumenų darbymetyje,
deja, ir vėlgi laiko neužtekę
pasidairyti po save
kaip šventraštyje tartą žodį –
Ir Dievas sutvėrė žmogų
pagal savo paveikslą

Man rodo –
pasenai, Prany!!!
Ir vis dėlto neskubinu savęs į Rojų.
Žmogaus  PEIZAŽUOSE,
kuomet į Dievą panašus
visur esu, kad nežinau,
kur šitokį įmanoma paslėpti.
Žiūriu į aušrą – aš joje,
štai saulė teka –
ir man jautru tokioj dalioj pabūti.
Nemiršta laikas,
nors virš užgesusios dienos
atrodytų, žvakutėmis žvaigždynai dega,
jog suprantu –
net baigiantis sudegti žvakei
nebūtina ją užgesinti prie altoriaus mišiomis.

Jaučiu Žmogaus kryželį nuo kaktos lig bambos
kai Viešpats netgi dulkėje su manimi.