Pavasarinis plaukimas

Nerūpestingai ilgos – vaikystės dienos. Pavasario laukimas… Kada pagaliau ims tyžti sniegas ir  linksmas lašėjimas nuo stogų susimaišys su varnėnų čirškimu? Kada pagaliau šis purvinas sniegas nubėgs drumzlinais upeliukais į griovį? Tas griovys, kuris vasaros metu visada beveik  išdžiūdavo – kairysis, bevardis, pirmasis Lomenos intakas, virs  sraunia upe, nepralendančia pro siaurą kelio pralaidą ir vis tvinstančia.
Iš pušies žievės išdrožti laiveliai, plaukia lyg fregatos pasipuošusios popierinėmis burėmis. Būrės – senų diktantų raudonu pieštuku išmarginti sąsiuvinių lapai. Tiek džiaugsmo, tiek nerimo… Tik lašelis fantazijos ir tu pats plauki. Pats  už šturvalo. Priekyje paslaptingi ir pavojingi, dar neatrasti krantai.
Kai tavo laivelis atsiremia į kelio pralaidą, vėl jį išsigriebi iš besisukančios, veržlios srovės, bėgi atgal už  kelių šimtų metrų ir vėl nuleidi į vandenį.

Ar svarbu būdavo, kad tiek purvo, šlapia, kelnės nors išgręžk, batukuose kliuksi vanduo… Gal rytoj sirgsi?..
Ir sirgome, ligas priimdami kaip išsigelbėjimą nuo ankstyvo kėlimosi ir mokyklos. Malonu, kai tave slaugo, tavimi rūpinasi.  Tu guli, patalais apkaišytas, mama girdo skania aviečių arbata, skaito pasakas. Ar galėjai išsigąsti, kad tau 42 laipsniai temperatūros ir vienintelis vaistas ant nugaros statomos taurės?..  Pasveikau, net nesupratęs, kad buvau prie mirties ribos.
– Mano vaikelis silpnas, – sakydavo mama. – Visom vaikiškom ligom persirgo.

Ne toks ir silpnas buvau, pasirodo. Tikriausiai buvau netikęs. Amžinai man nutikdavo kažkokios bėdos.
Mano žaidimus su laiveliais stebėjo dykinėjantys paaugliai. Kas tuo metu sukosi jų  makaulėse, nežinau. Vienas iš jų vėliau susirgo proto liga, kiti net labai tvarkingais žmonėmis tapo. Jie prikalbino mane  paplaukyti veržliu upeliu. Su džiaugsmu sutikau. Plaukti! Juk tai bus nuostabu!..
Iš kažkur vaikinai atvilko skardinę geldą, įsodino  ir paleido plaukti. Jeigu geldą atsikardavo į krantą, ją su kartimi nustumdavo. Irklavau, vairavau ir  aš su pomidorų lazda, kiek įstengdamas. Jaučiausi kaip jūreivis Sindbadas. Džiūgavau ir didžiavausi,  kaip niekada gyvenime. Koks trumpas  kartais būna, tas tikros laimės jausmas.

Dabar jau neprisimenu, kiek kartų nuplaukiau sėkmingai, nuo medinio tiltelio iki nespėjančios ryti pavasarinį vandenį, kelio pralaidos. Paaugliams nusibodo stebėti mano džiūgavimą, mano sėkmingus užplaukimus. Sumaniausias, kuri visi vadino Pimpiu, iš kažkur atvilko seną medinę statinę be vieno dugno ir nutaikęs  paleido nuo aukščiausio kranto į mano laivą. Deja, pro šalį. Aš dar smarkiau  džiūgavau, aš krykštavau. Jaučiausi lyg laivo kapitonas, kurį apšaudo priešo pakrantės artilerija. Aš vis tiek laimingai pasieksiu krantą!

Po kiekvieno nesėkmingo šūvio, artileristai koregavo statinės paleidimo laiką ir trajektoriją. Pagaliau vienas kartas nemelavo. Išlėkiau iš geldos, kaip raitelis nuo neapjodinėto mustango, į šaltus griovio vandenis. Kai mane ištraukė, jau gerokai buvau gurkštelėjęs vandens. Grįžau namo drebėdamas ir verkdamas. Pasaulis vėl parodė savo neteisingą veidą. Dar vienas smūgis naivumui. Dar viena pamoka: nepasitikėk vyresniais, kada jie tau geri. Nemokamų pyragaičių pasirodo nebūna. Kažkodėl jiems buvo linksma, kai man buvo bloga. Aš juos visus gerbiau ir mylėjau. Kodėl jie norėjo, kad aš imčiau jų bijoti ir nekęsti? Baimė su neapykantą visada vaikšto drauge, visada apsikabinę.

Ar aš dabar sulaukęs solidaus amžiaus, noriu, kad kas nors imtų manęs bijoti, imtų manęs nekęsti? Atrodo,  niekada neturėjau tokio noro.
Visas savo vaikystės bėdas, dabar galiu paaiškinti smalsumu ir naivumu. Na, kas man liepė  kišti koją į vežimo ratą, plaukti tą geldą, išardyti tėvo patefoną. Be abejo, gal ir ugnį bandžiau paliesti. Gal ir reikia paliesti žariją, kad įsitikintum – skauda. Tik ne visur turėjo skaudėti.