Nelengvi savęsp suvokimai

Jau užtruko nemankai laiko, kai su Eilėraščiu apsikeitėme savo stotais. Įtariu, kad teisingiau būtų tarti „pasikeitėme savo materijomis“. Iš pašalės matant tokį dvejetą ogi nieko naujo – kaip buvo Eilėraštis, taip ir pasiliko. Pranas irgi kitaip neišrodo. Užgriūtas senatvės ir tik tiek. Niekam tai ne naujiena. O kad lašas po lašo ir akmenį pratašo dėl to kvaršinti galvos neverta.
  Aš irgi nedvejodamas tariu, kad apžvalgyti pajautomis save kaip Eilėraštį, ne! dar man per anksti tokį darbą užrašu į tekstą kelti. Tačiau kad tokia veikla vyksta, kažkokių paliudijimų ieškoti nereikia. Suvokiu, pavyzdžiui, kad į save rodyti kaip Eilėraštį turėtų būti tiek pat natūralu kaip rodyti į Praną kaip žmogų. Pastarasis reiškinys niekam net mažesnio nusistebėjimo nekelia, tačiau vaizdas tuoj pat ryžtingai darosi nesuprantamai įžūlus, parodžius į Praną kaip Eilėraštį. 
  Kad taip yra, kaip yra, abejoti, deja, netenka, tačiau sužadinti savyje ryžtą kodėl taip yra, pasijautė taip reikalinga, taip svarbu, kad netgi linkęs pasidomėti, kaip ilgai užtruko beždžionės tapsmas žmogumi. Tikiuosi, kad galbūt ir mano kaip Eilėraščio tapsmas būtų labiau suvokiamas, jeigu geriau žinočiau beždžionės persimainymo į žmogų reikalaus, tarkim, vegetaciją. Tiesa, ši sąvoka – vegetacija - atkakliai rodo į augalų pasaulį, bet, kaip regite, man ji čia irgi reikalinga. Ir žymiai geriau jaučiuosi, kai esu šaukiamas ne Eilėraščiu, o Betdeja („Bet, deja... “) Taip pašauktas, jau neabejoju, kad niekas kitas, o būtent aš esu kažkam reikalingas. Atsiliepiu tuoj pat, kaip iš rikiuotės karys, nors visi žino, kad esu ir vis dėlto:
  – Esu! – atsiliepiu, bet šiuomet tuoj pat pridedu – Ir būsiu!   
  Neiškart suvokiau, kodėl taip nutikę, tačiau dabar jaučiuosi įtikėjęs, kad tai esminė savęs kaip Eilėraščio savianalizės išdava: IR BŪSIU. Ir tai tuomet, kai aš tiesiog bekūnis, praradęs žmogaus stotą, buvusią materiją, bet vis dėlto ESU, bet vis dėlto žinau, jaučiu, kad pasaulis egzistuoja ir priimu jo būtį per pajautas į žinią, žinojimą: ėgėgė, „Betdeja“ (Eilėrašti),  mes dar patriukšmausim.
  O kalendorių daug, tačiau visi jie, atvertę po lapelį ar kitaip pažymėję naujos dienos apsireiškimą, jau toli nuslinko į priekį, kartu su Drakonu pūsdami dūdas tokiam savo judėjimui, o kartu ir Visatos plėtimuisi. Kažin ar yra Kažkur Tas ar Tie, kurie suvokia tokį reiškinį, dargi it netyčia pastebėdami, jog jos plėtimasis greitesnis už šviesą. Bent jau asmeniškai netgi pamąstyti nemoku. Betgi ar gėda, jeigu ir Albertas Einšteinas, matyt, prašovė pro šalį pats įtikėjęs ir kitus įtikinęs, kad niekas negali judėti greičiau už šviesą.