Išvakarėse Nebūto (31)

– Senatvėje? lopšys? su muzika?
Na jau! na jau! – girdžiu it stebisi
ir abejonę kalba:
– Galbūt bažnytiniai vargonai mirusį apgieda,
tačiau tuomet ir žvakė dega.

Ir pajaučiu,
it kas į smilkinius man belstų, 
neskauda, bet jautru  –
neskubinkit, mielieji, 
per anksti ugnelę deginti;
tai grįžta aitvarai,
į mano – senio – dalią,
turtingas visuomet buvau,
tačiau šįkart kaip niekuomet lig šiol.

Tik nesakau, kad reiktų pavydėti:
kas iš žvėries – žvėrims tebus,
kas iš Adomo ir Ievos –
tepasilieka prie žmogaus.
Per šaltį, pūgą, lietų, sniegą
laimingas vaikščioju po pakraštėlį
pasaulio, išpažinto savimi,
kur paregiu, kaip iš vaikystės grįžta aitvarai,
kas kaip – po vieną, poromis ar netgi
es – ka – dri –lėmis
kaip ir tuomet –  laimingi, judrūs, nenuspėjami.
Paminklų jiems nereik,
kai po dangum – aukščiau bažnyčių kaip namie.
Šventovių irgi – ne!
kai suskersavus iš lazdų kryželį
paragina prikalti Jėzų Kristų.

Jie aitvarai. Gyvi. Iš Žodžio atsiradę būti.
Standartinių po Dievo dangumi nebūna.
Nebent tik tai,
kad savo paskirčiai ištikimi per kūną -
savo būties akivaizdumą
demonstruojantys tik juo...

Tu, Dvasia, nusigręžk nuo mūsų.
Mes dar suspėsim būti
mirusių ateitimi.