Išvakarėse Nebūto (28)

Ne, ne!       
dar tęstis taip? – oi NE!
Pakanka pažadų ir užrašų.
Savy kalbėtis irgi nusibodo.
Nereikia popieriaus tiek daug –
tegu pakaksią jo
„Psalmyną“ parašyti lopšiui
ir – ar bereik daugiau?

– Psalmyną? Lopšiui?

Ir klausimų va šitokių nereikia...
O Dovydai! pabūk šalia
bent iki tol, kol žodį šį – „lopšys“
didžia raide rašyt išmoksiu.
Aš nesmerkiu savęs, kad užtrunku
su prašymu ateit bemokslio,
kuris ir šautuvą, nušaut varnėnui,
dar nerūdijantį prilaiko. 
Štai perskaičiau iš Jono Grigo raštų:

„Daugybė mokslininkų per visą istoriją koregavo Žemės amžių. 1700-aisiais prancūzų mokslininkas Georgesas-Louisas Leclercas apskaičiavo, kad Žemės amžius 75 000 metų. Charlesas Darwinas Žemės amžių įvertino 100 milijonų metų. Lordas Kelvinas -apskaičiavo, kad Žemė gali būti 400 milijonų metų. Šiandien manoma, kad Žemei yra apie 4, 5 milijardo metų“.
                                                                  (Iš prof. J. Grigo raštų)

Ir tiesiog nemoku susivokti,
kaip atsitiko, kad
be psalmės pasilikusi mano galva,
kad ir liežuvis prie poezijos
priskirti jos nemoka...

Žiemos gal dar lyg ir nedaug,
bet akyse žaibai kryžiuojasi –
dar negirdžiu, bet suprantu,
kad iš toli (ar tik ne dvasioje?)
griaustinis  griaudžia.

Ir it dainoj – paleidžiu žirgą į lankas,
o pats...

O pats kone keturiomis
atgal į lopšį:
– Tu, Žeme, pradžiapradė čia esi.
Koks nuostabus mums Tavo vardas!
Savo  esme prie Dievo priartėjusi,
pasiūliusi Jam kurti Žmogų
iš savo molio.