Išvakarėse Nebūto (26)

Esu parašęs anąsyk: 
„O judesy,
tu man ne geografijoje;
tu man daug paslankesnis dvasioje. “

Ir – ką?

Vietoj palaimos,
ogi gaisravietę regiu.
Dar pelenais ji neataušus.
Žarijos guvios, ugniai įsikurti,
betgi ugniagesiai darbymetyje neatslūgę –
pavargę, prakaitu aptekę,
atrodo, kad geresnio žodžio sau pagirt nemoka,
tačiau užuojautos kitam (kitiems)
neskolina iš pašalių
netgi tuomet, kai patys ugnyje.
O Turba  Myrum irgi: 

– Ko nešaukei anksčiau,
dabar jau per vėlu, Prany, –
pristabdęs žingsnį, išgirstu,
kai pašaukia tiesiog vardu.
Beje, į jokį dokumentą taip neįrašyta.
Tačiau akimirka, gal dar kita,
kuomet ir aš, nesunkiai suprantu:
tai Ji, tai Užmarštis gaisrais
pakilo “pavaikščioti“ po lopšį –
(ne kažin kaip iš tolimų laikų
lingavo, atilgavo,
kad dar bent sykį
prisiglaustum atmintim).

Laiko nedaug, – savaime pamanau
suvokdamas, kad šie gaisrai po visą lopšį,
kurio, (Dzievuliau, ačiū Tau),
lig šiol net mintyse nesavinau,
kad jis tik mano,
nors po gimties tuoj pat,
su vystyklais žmogaus pavidalu įkeltas,
dairiausi arklio ne žemelei arti
dairiausi žirgo, kad raiteliu į baldą sėsčiau.

Ir Tuba Mirum (gal jis Lyrics?) 
ne nuodėgulį iš degėsių kelia –
ne viskas sudega, kas dega,
ir net ne skiemenim;
tiesiog po raidę, pakartodamas ją, taria –
P  A  N  Č  A  T  A  N  T  R  A*
----------- _______
Ugniagesiai po  lopšį vaikšto.
O – ką? Jeigu su jais ir aš?
ar bent prie jų? šalia?..
_____
* Indų literatūros  paminklas