Kokie ryškūs žibintai

Kas tave apakina – nesuprasi.
Kokie ryškūs žibintai!
Traukinys, garlaivis tai ar šiaip kažkokia dar nežinoma transporto priemonė.
Tai ekipažas, kuriame klega lengvabūdiška, linksma kompanija. Nors esu apakintas – visus pažįstu. Žinau, jiems nesvarbu, kur ir su kuo važiuoti.
Tai buvę mano draugai, net nepažvelgę į mane važiuoja. Iš-didūs – nesisveikina. Jie tikri – tuoj aš įlipsiu pas juos, pas saviškius. Tame ekipaže vietos visada visuomet ir visiems užtenka.
Kodėl taip akina, tos kitiems kartais ir nepastebimos šviesos?.. Kitiems tai net ne šviesos, tai tamsios nešvarios dėmės.
Kaip linksma jiems...
Netgi daugiavaikė mano baimių motina, nerūpestinga lyg gegutė, apsikabinus mano tuščios didybės žalčio kaklą, geria išrūgų  šampaną.
Štai – mano nekilnių poelgių muškietininkai, kilniomis mantijomis apsigaubę.
Štai – pranašumo ir apkalbų budeliai, lyg plėšikai švaistosi nuodingais vėzdais.
Ir neryškūs mano trūkumai čia. Gal jau kas nors iš jų iššoko, iš to ekipažo, kaip blusą  man už apykaklės.
Ekipažas, jaučiu, tuoj pravažiuos!.. Su kuo aš pasiliksiu?..
Ar užteks man kantrybės ir Dievo malonės, kurios vis dar laukiu?..