Išvakarėse Nebūto (23)

Budžiu nebeatverdamas akių,
bet ne sapnų po vokais laukiu;
tiesiog todėl, kad ten, po jais
ramiau, šviesiau, jaukiau
ir šiluma – ne iš laužaviečių ar krosnių:
atrodytų, vos atmintim nebuvėlius paglostau,
kai jie jau čia – visokie,
tačiau kaip buvę kad
kažkur kadaise sutikti.

Dažniau tai Šklėrių sodžiaus žmonės
ir rūpesčių dėl jų nedaug - 
išvaikšto pabaliais
nuo Margionių iki Senovės,
lig Dubo, lig Kabelių ir Piesčių 
neklausdami nei adresų, nei kelio...
Tačiau (deja, deja) ir džiaugsmo daug nebūna –
šiurpu, kai paregi, 
kad diduma nebuvėlių
ko ne dievais patapę –
kur jie, peizažai mainosi,
juos pirmą kartą šitokius regiu.
Gimtasis kraštas, o svetimas,
nežinomas jis man, aš – jam.
Manęs nėra.

Ir nors tokia dalia užsitęsė
kad iki šiolei jos pažint neįgalus,
jautru, kad dar pakanka išminties
bent narplioti iš Nežinios nors tai.
kas į akis, į pajautas sukritę.
o Juozui irgi parašiau: 

Ačiū, Juozai. Būk drūtas. Kai būsiu veiklesnis  (jeigu  būsiu?) apie  sumanymą parašysiu daugiau Kol kas jis tarp Dangaus ir Žemės.
Iki.