Atslūgsta sieloje kažkas
arba pakyla,
bet kaip anksčiau, taip ir dabar,
taip visada,
godžiau žinoti, o būtent – KAS?
Ar ne todėl ir šitą kartą,
palenkęs galvą, pagarbiai prašau:
– Eilėrašti, ateik...
Na taip,
po praeitį, atmintimi paneršęs,
daug įstabaus susirandu ir pats,
kad, regisi, netikra tai įvardinti praeitimi,
kuomet peizažai šitaip tiesmukai sukritę į akis.
Betgi... betgi, o kaip įvardinti kitaip,
jeigu žinau – iš vakar jie,
iš būto laiko,
kuris praeityje su kalendoriais jo,
o vis dėlto lig šiol neužbaigti.
Šis irgi už anapus durų,
užvėręs jas, kad netgi nežinau kadai,
nelyg dejonėje, lyg maldoje:
[i]Įžangos! oi, įžangos...
kiek buvo jų, kiek būsią dar,
kol paregėsim ar pajausime save,
pasitalpinusius į Dievo Žodį, –
girdžiu, regiu po ryto gruodą,
klaidžiodamas kalbasi Vidinis,
nepaisydamas, kad kažkur toli toli,
tačiau kartu su juo ir aš.
– Tu ką, Vidini? Rūpi,
kiek dar jų bus, nors žinome abu,
kad pradžios (taigi įžangos)
neparašytų kūrinių,
kaip grybai šiluose Dzūkijos
šiltam rudens lietučiu įsilijus,
pasižeria dosniau, gausiau,
kad ir žvaigždynai taip nemoka.
Kviečiu, palikime ir įžangas,
kaip žiedus be piestelių ir kuokelių,
tegu jie nuostabūs, tegu gražu, Vidini,
bet bergždžia gi,
po jų – tąsos nebūna,
taigi, menkiau nei dykvietė, nei nykuma.
Tokiais žiedais žydėti, Dieve, nebeleiski.
– Ir už mane čia taip? –
po pauzės išgirstu Vidinį.
Lyg klausia, bet ar reikia,
kai jau ne kartą tarta,
užtrukom per ilgai po įžangas bastydamiesi –
ilgiau negu lopšy,
kad nors manyk,
jog neateisime giliau į ateitį,
jos mums nebus,
kurią kaip visumą žmogaus (Savęsp)
gebėtume apvaikščioti dvasia ir laisve
– Nesikartok, Prany,
bet ir pasikartojančio nebark savęs –
kol nepavargstame girdėt kaip gieda vyturiai,
varpai bažnyčių te NEpaskubina į Dievo Žodį.


Pranas








