Išvakarėse Nebūto (19)

Turbūt
ir atminčiai neatsiminti,
kaip nuo seniai parodoma į grabą
kaip medicinos priemonę –
esą, kuprotą vien tik jis
išlygint įgalus.

Patinka man parodyt į save
įvardijančiu AŠ.
EGO – ne priešas man
netgi grabe.
Net pats savim stebiuosi,
kad stebėtis moku –
tiek daug išvaikščiojęs Visatos,
palikęs poilsiui batus, ratus, net savo kojas,
be kompasų, žemėlapių,  erdvėlaivių,
be nuovokos, kad visąlaik kelionėje esu
ir įsitikinęs, kad visą laiką būsiu.

Tad DĖMĖSIO! 
Ir grabas nekeičia išpažinties šitos.
O vis dėlto atrodo,
kad be lazdos 
ir menko žingsnio negebu nueiti.
Prisimenu ir savo dukteris.
Dar mažos – viena ant kaklo,
o kita - glėby,
tačiau abi dainuojančios:
Žemė kėlė žolę,
žolė kėlė rasą,
rasa kėlė pasagėlę,
pasagėlė – žirgą“.

Išaugo dukterys,
jau ir vaikaičius išnešiojusios ant rankų,
jaunystei atidavusios kaip ateities kūrėjus,
O aš dar vis gražiausia atmintim pagyvenu:
ne senis, oi ne senis aš.
Antai, į žirgo pakinktus karieton pakinkytas
Ir  mano EGO dvasioje
pati save proEzija užrašo.