63. Gimęs iš dulkės

Mano kūną suvarpė kulkos
Jos nematomai smigo ir smigo
Kol gyvenimo malonumai
Vieną dieną paprasčiausiai išnyko
Aš gulėjau tarsi pašautas
Į lubas kaip į dangų žiūrėjau
Bet minčių pagalba
Po visatos platybes skriejau
Mano žemiškas pradas nublanko
Ir gyventi visai nenorėjau
Jei galėčiau pakilti į dangų
Pasirinkčiau lakioti su vėjais
Bet nutiko toks keistas dalykas
Ko sapne net regėt negalėjau
Mane pasiekė energijos pliūpsnis
Ir žaizdas užgydė vėlei
Ta energija Dievo duota
Per pasirinktą žmogų atėjo
Ji apsupo ir švelniai glostė
Kol išgyti laiko turėjau
Tarsi gimęs iš naujo
Pajutau gyvenimo tėkmę
Atradau daug dalykų išnaujo
Ko anksčiau nepastebėjau
Ta pilnatvė vis pildo taurę
Kuri skylę dugne turėjo
Tik sutaisęs taurę
Joje džiaugsmą kaupti galėjau
Kai širdis ima dainuoti
Suprantu savo trapų likimą
Man gyvenimas toks jis ir duotas
Nors tikriausiai jis nėra išskirtinis
Kiekvienam būna gyvenimo smūgių
Ir kiekvienas iš to pasimokom
Juk toks Dievo žaidimas
Kiekvienam mūsų duotas
Nežinau kas manęs laukia rytojuj
Nežinau ir spėlioti nenoriu
Tik dabarty man norisi būti
Ir pasiimti ką ji duoda
Ne rytoj, ne po mėnesių, metų
Tik dabar man egzistuoja
Aš imu ir atiduodu
Ir tik taip vėl spinduliuoju
Kaip gera daryti gerą
Tai ką duodu sugrįžta su kaupu
Kodėl mūsų to neišmokė
Ir per skausmą viskas atėjo

A. G.