Prie tuščių šulinių. 4 dalis

4. Tamsa tunelio gale

Beveik lygus grotos dugnas blizgėjo nuo drėgmės. Į akmeninę aikštelę spiginančio spindulio užteko ir čia, apačioje kažką įžiūrėti. Nojus išjungė planšetės blykstę ir luktelėjo, kol akys apsipras su prietema. Atkreipė dėmesį, jog per visą šį laiką tas vienišas spindulys taip ir nepakeitė savo švytėjimo kampo ar stiprumo. Kad ir kas buvo šviesos šaltinis, jis nejudėjo iš vietos.
Erdvė laiptų apačioje buvo plati ir švari. Sienos – vientisas pilkas akmuo su nežymiais įskilimais. Didžiąją dalį grotos erdvės užėmė laiptai ir šulinys, kurie iš apačios atrodė it aštuonių metrų aukščio uola. Likusi dalis buvo tuščia, jei nekreipsime dėmesio į vienišą tamsų stalagmitą, kyšantį iš grindų. Kitapus stalagmito, grotos sienoje juodavo anga, kurios forma Nojui pasirodė pernelyg taisyklinga. Bene išėjimas?

Jis paspartino žingsnį, tačiau netrukus sustojo vietoje nustebęs. Anksčiau regėtas stalagmitas, pasirodo, buvo visai ne stalagmitas, o senovinio dizaino vandens pompa. Iš akmeninių grotos grindų kyšojo stambus varinis vamzdis, su plačiu čiaupu vienoje pusėje ir truputį lenkta rankena kitoje. Po čiaupu netgi buvo padėtas akmeninis padėklas kibirui. Nepaisant prietemos, Nojus nesunkiai įžiūrėjo, jog tiek pompos rankena, tiek akmeninis padėklas stipriai nutrinti ilgo naudojimo. Regis, ši jo „nuosava“ erdvė anksčiau turėjo kitą savininką. Galbūt net ne vieną.
Kadangi šalia pompos nesimatė jokios kitos bedugnės, Nojus nusprendė abu kibirus bei kartį palikti šalia jos. Per visą čia praleistą laiką jis taip ir neišgirdo jokių pašalinių garsų ar balsų, išskyrus paties sukeltą aidą. Jis buvo beveik įsitikinęs, jog kitų gyvų (ar mirusių?) būtybių čia nėra visai.
Nebent... visi padarai tūnojo pasislėpę ir nekantriai laukė, kol jis paliks savo daiktus be priežiūros...
Dėl viso pikto apsidairė dar kartą, tikėdamasis pamatyti kuriame nors tamsiame kampe nekantriai žibančias akis ar kameros stiklą. Nepamatęs nieko keisto ar įtartino, lengviau atsiduso ir lėtai žengė link tamsaus išėjimo iš grotos.

Vėl teko įjungti planšetės blykstę, nes vos už kelių žingsnių tunelyje tapo tamsu nors į akį durk. Balta, nenatūrali šviesa iš tamsos išplėšė nelygias akmens sienas ir grindis. O vos už kelių žingsnių silpnai nušvito sunkių, geležinių durų metalas. Neišvydęs rakto skylės ar užrakto, Nojus nekantriai čiupo geležinę rankeną ir jau ketino trūktelėti. Susilaikė paskutinę akimirką. O jeigu...
Pridėjęs ausį prie durų klausėsi, tikėdamasis išgirsti kažką – pats nežinojo, ką. Jei ten tykojo pavojus, Nojus žinojo jo šiaip ar taip neišvengsiąs. Grotoje nebuvo kur pasprukti ar pasislėpti, viskas it ant delno. Nebent į bedugnę strykteltų. Antra vertus, atsargumas dar niekam nepakenkė.

Jei administracija nustatys, kad nebegalite tęsti, Jūsų egzistencija bus sustabdyta...

Ši frazė kažkodėl jam nedavė ramybės. Matyt kažkur egzistavo kliūtis ar pavojus, jei adminas apie tai užsiminė. Ir jei tai tiesa, tuomet atsargumas tikrai nepakenks. Jis miręs, skubėti nėra kur. Verčiau kelis kartus patikrins prieš žengdamas žingsnį.
Kad ir kiek besiklausė, už durų buvo tylu it kape. Galop Nojui trūko kantrybė ir jis trūktelėjo rankeną į save. Geležinės durys šaižiai sužviegė, pajudėdamos iš vietos. Nelemtas garsas buvo toks stiprus, jog vaikinas net dantis sukando. O po akimirkos stryktelėjo it įgeltas, kai iš užnugario panašiai sužvigo grįžęs aidas. Po to dar vienas ir dar vienas, it kokie pašauti žvėrys.

Viskas – jei iki šiol požemio dvasios ramiai miegojo, tai dabar garantuotai pabudo. Nepaisant to, Nojus tebestovėjo it įkaltas, įsitvėręs nelemtos rankenos. Durys teatsivėrė vos per delną. Kitapus plyšio jo laukė tamsa, kurioje įaudrinta vaizduotė matė ką norėjo matyti. Silpnai žibančias akis. Kaulėtas rankas, siekiančias jo greičiau nei pats spėtų sureaguoti. Viską, ką būdamas gyvas regėjo siaubo filmuose.
Jis nenorėjo užverti durų, nes tai reikštų dar vieną panašų žviegimą. Taigi, stovėjo it įbestas ir nejudėjo, laukdamas atsako. Labiausiai bijojo, kad atsakas nepasigirstų už nugaros. Tai reikštų, jog tektų atverti duris daug plačiau ir nerti į nežinomybę...
Galop net pats silpniausias aidas susigėrė į akmenines sienas ir grotoje vėl tapo tylu it kape. Nojus nebegirdėjo net savo širdies plakimo. Galbūt todėl, kad ji išties nebeplakė. Tik oras tyliai švilpė kvėpavimo takais, atkreipdamas į save dėmesį.
„Pala, o kodėl man reikalingas oras? “ - tyliai nusistebėjo jis. Sulaikė kvapą, tebesiklausydamas požemio tylos. Mintyse skaičiavo sekundes, nejudėdamas iš vietos ir laukdamas kažkokio pavojaus ženklo.
Suskaičiavęs iki penkių šimtų, vis dar neišgirdo nieko įtartino. Taip pat ir deguonies nepasigedo, kas  Nojui pasirodė labai įdomu ir netgi šiek tiek smagu. Kai galop nusprendė nebeskaičiuoti, kvėpavimo ritmas atsinaujino pats savaime.
Galop įsidrąsinęs trūktelėjo duris vėl, šį kartą atverdamas jas iki galo. Triukšmas netrukus nuslopo, monstrai taip ir nepasirodė. Planšetės blykstė nušvietė  pusantro metro pločio praėjimą.
Čia pat, ant metalinio kablio sienoje kabėjo senovinė žibalinė lempa smarkiai aprūkusiu stiklu. Dar vienas jam priklausantis daiktas? Deja, Nojus neturėjo nei degtukų, nei žiebtuvėlio, tad atidžiai apžiūrėjęs paliko lempą ramybėje.
Tunelis už durų vedė kažkur tolyn, blykstės šviesa nepajėgė pasiekti jo galo. Tačiau vos už kelių žingsnių vaikinas išvydo dar vienas duris, šį kartą dešinėje tunelio pusėje. Šalia naujųjų durų, ant sienos kabėjo dar viena smarkiai aprūkusi žibalinė lempa. Jokių degtukų ar skiltuvo.
Pasvarstęs Nojus nusprendė pirmiausiai patikrinti, kas jo laukia tunelio gale. Neištyrinėta tamsa jam nedavė ramybės.
Nuėjęs dar dvidešimt žingsnių, pagaliau išvydo trečias duris. Šios buvo visiškai juodos ir silpnai blizgėjo blykstės šviesoje. Palietęs durų paviršių Nojus pajuto, kaip jo delnas apmiršta nuo siaubingo šalčio. Aiktelėjęs patraukė ranką ir dirstelėjo į ją, tikėdamasis blogiausio, tačiau delnas atrodė kaip ir anksčiau. Netrukus ir šalčio jausmas išblėso, lyg viskas būtų tik blogas sapnas. Nojui tai pasirodė šiek tiek keista. Deguonis jam nebuvo būtinas, greičiausiai nereikėjo nei maisto, nei vandens. Vaikštinėjo plonais rūbais po tunelius nejausdamas jokio temperatūrinio diskomforto ir staiga – šaltis?
Turbūt labai ypatingas šaltis, ne kitaip... Vos už pusės metro nuo juodųjų durų jis nebejuto jokio šalčio. Įtariai apžiūrėjo durų konstrukciją, svarstydamas įvairius metodus jas praverti. Sprendžiant iš vaizdo, šias duris reikėjo būtent traukti, o ne stumti.
Atrėmęs planšetę į tunelio sieną, Nojus nusivilko marškinėlius ir apvyniojo jais delną. Kelis kartus giliau įkvėpė, mintyse atlikdamas reikiamą veiksmą vėl ir vėl. Įsidrąsinęs čiupo už rankenos ir iš visų jėgų trūktelėjo į save.
Šaltis, it kokia aštri ilga adata, pervėrė jo ranką iki pat alkūnės ir pasklido dar toliau, siekdamas peties. Pačios durys nepajudėjo nė per milimetrą. Net nebrakštelėjo, niekuo neišsidavė, iš ko yra pagamintos. Skubiai paleidęs rankeną, Nojus atšoko kelis žingsnius, šnypšdamas ir keikdamasis pro sukąstus dantis.  Jei būtų gyvas, jo ranka dabar būtų virtusi ledo gabalu ir greičiausiai sutrupėjusi. Vaikinas pirmą kartą apsidžiaugė esąs miręs. Ranka vis dar tebesilaikė vietoje. Marškinėliai nepadėjo nė per nago juodymą, bergždžias reikalas.
Taigi, šios juodos durys buvo aklavietė. Galbūt jam netgi nebuvo lemta jas atverti? Galbūt už jų slėpėsi viso šio požemio administracija ir jie nenorėjo būti trukdomi? Jei taip, galėjo aiškiai užrašyti - „Praėjimas tik darbuotojams“, ar panašiai...
Nojus žiūrėjo į duris su nežymia neapykanta, svarstydamas įvairius scenarijus. Durys, žinoma, neketino slėptis nuo jo žvilgsnio. Jos buvo labai atkaklios, užsispyrusios ir šaltos.
Atsidusęs, vaikinas nuvyniojo nuo rankos marškinėlius ir atsargiai palankstė visus sąnarius. Ranka atrodė visiškai sveika.