Išvakarėse Nebūto (10)

Atrodytų, eilėraštį rašau,
o iš tiesų – proza nedingsta.
Nesielvartauk, širdie,
dėl šitaip  žodžių  ištartų,
kuomet tikrovė dieviškai jautri,
turbūt neverta varginti savęs
dėl to, kaip ją apglostyti –
proza ar lyra.

Be laikrodžių gulu,
be laikrodžių keliuosi.
Tamsa minties negožia,
šviesa taip pat jai padoriai nepriekaištinga. 
Net ir tuomet, kai pats įtikinau save –
žmogus kaip Jėzus nemirtingas.
Ir būtų liūdna, jei ūmai,
matydamas bažnyčias sugriautas,
ar netgi vėjų išpustytas pelenais,
parodyčiau:
– Žiūrėkime, matykime,
kaip Dievas miršta.

Nelaiminsiu savęs žvake.
Čia netariu, kad man sunkiau
sudegt joje  kartu su jos vašku.
Beje, galbūt vien tik dėl to SUDEGT,
kad kūnas nužydėjęs dingtų,
negriozdamas erdvių jas
kuo gražiau dangum žvalgyti, nes...
Nes iš tiesų, savąja gyvastim
nedingęs niekur nuo pat lopšio –
vis dvasioje, vis reikalaujantis sau pagarbos
ir Dievo dešinės,
kur prašmatnybių nemenkai daugiau,
negu jų kairėje.

Prašau,
nepeikite manęs dėl šitokios žinios,
kurią iš pajautų diktuoju.
Kiek žemiškas, kiek dangiškas esu,
nė truputį nerūpi –
karalius aš ir tiek
bent iki šiol pakanka.
Man nuostabu matyt, kaip Vilniuje virš Neries     
pakilus švento Rapolo (arkangelo) bažnyčia,
o vyturys aukščiau.
Dar vis manau suspėsiu jį išmokti
ir nelabai svarbu proza ar lyra...