Prie tuščių šulinių. 3 dalis

3. Šulinys

“Pažvelk į reikalą iš šviesiosios pusės. Numirei bent jau apsirengęs... ” - guodė save Nojus. Deja, jis nerado kito tinkamo argumento, kuris paverstų situaciją „šviesesne“. Beliko tenkintis abejotinais.
Tyliai atsidusęs, Nojus vėl pažvelgė į paslaptingąją pomirtinę planšetę ir spustelėjo ką tik atsiųstą pranešimą.

„Egzistencija po mirties. Patarimai ir rekomendacijos.

Mielas Vartotojau,

tikriausiai jau įsitikinote, jog esate visiškai miręs. Ašaros, klyksmai ir prakeiksmai Jūsų situacijos nepakeis nė per milimetrą, tad linkiu kuo greičiau atgauti dvasios pusiausvyrą ir apsidairyti aplink save. Viskas, ką rasite šalia savęs, priklauso Jums. Rekomenduoju atidžiai susipažinti su kiekvienu įrankiu ar objektu ir naudoti juos pagal paskirtį.
Erdvė, kurioje esate, priklauso Jums. Joje egzistuoja visa išgyvenimui reikalinga provizija.
Jei Jums kažkokiu būdu pavyktų susitikti kitas gyvas (mirusias) būtybes, rekomenduoju laikytis elementarios etikos taisyklių ir bendrauti atsakingai bei mandagiai.
Dėmesio – Jums palikti įrankiai nėra kompensuojami ar keičiami. Jei juos prarasite ir administracija nustatys, kad nebegalite tęsti, Jūsų egzistencija bus sustabdyta.

Sėkmės ir geros Jums kelionės.
✝Pomirtinis Administratorius✝

(P. S.: Šis laiškas yra sugeneruotas automatiškai, atsakymai nepriimami) “

- Pala, ką? - sumurmėjo nustebęs Nojus. Jo egzistencija bus „sustabdyta“, jeigu jis praras savo įrankius?..
Sugniaužė planšetės korpusą stipriau, su siaubu prisiminęs, kad visai neseniai ketino švystelėti ją į bedugnę. Ar tai reikštų kaip negrįžtamą įrankio praradimą? Ir ką reiškia tas „administracija nustatys“? Šioje vietoje egzistavo kažkokie  administratoriai? Ar jo veiksmus šiuo metu kažkas įdėmiai stebėjo?
Dairytis paslėptų kamerų buvo beviltiška, nes didžioji dalis požeminės erdvės skendėjo tamsoje. Tik va mįslė – ar vaizdo kameros gali egzistuoti po mirties?
Antra vertus, jei egzistuoja planšetė, kodėl negali egzistuoti ir kita elektronika...
Sutrikęs Nojus pasikrapštė pakaušį. Vėl apsidairė aplink save, šį kartą atkreipdamas dėmesį į visas smulkmenas. Jo rūbai buvo tie patys, kokius vilkėdamas „užvertė autus“ lovoje. Pilki marškinėliai trumpomis rankovėmis, baltos sportinės kelnės, kojinės ir pilki sportbačiai. Net ir vilkėdamas tokius kuklius rūbus, jis nejuto jokio požeminio šalčio, koks paprastai turėtų egzistuoti po žeme. Oras atrodė tiesiog tinkamos temperatūros.
Tai buvo geras ženklas – bent jau nereikės baimintis hipotermijos.
Du kibirai ir kartis tebegulėjo savo vietose. Anot paslaptingojo administratoriaus, tai buvo jo asmeniniai kibirai ir jam vienam priklausanti kartis. Nojui ūmai dingtelėjo, kad galbūt nereikėtų laikyti tokių brangių, nekeičiamų bei nekompensuojamų  daiktų taip arti bedugnės. Nes jei dar netyčia pasirodys, jog tai vieninteliai daiktai šioje požeminėje erdvėje, kur jam lemta praleisti visą amžinybę...
Paskutinė mintis Nojui kažkodėl pasirodė labai kraupi. Amžinybė nebuvo kažkoks skaičius su labai daug nulių. Kad ir kiek nulių bepridėtum, tai tebūtų nyki amžinybės pradžia. Ir jeigu jam išties lemta čia praleisti tiek daug laiko su dviem kibirais, kartimi ir viena planšete, tuomet tie daiktai buvo neįkainojami.
„Kaži kiek laiko šiai planšetei pakaks baterijos įkrovos? “ - žvilgtelėjo, ieškodamas ekrane baterijos piktogramos. Tik dabar atkreipė dėmesį, jog tokios nebuvo visai. Netgi iššaukęs viršutinį meniu, nerado nieko panašaus. Tarsi baterijos įkrovos indikacija būtų nereikšminga smulkmena.
„Planšetė pomirtinė, tai turbūt ir jos įkrova tokia pati“ - svarstė Nojus. - „Gal ta baterija seniai pastipusi ir maitina elektroniką neigiama energija?.. “
Deja, tokių fantazijų jis negalėjo niekaip patikrinti neišardęs planšetės. Apvertęs ją pamėgino surasti gamintojo logotipą, tačiau planšetės plastikas buvo švariai tuščias.
Šiek tiek pasvarstęs, Nojus nusprendė atidėti planšetės tyrimą ateičiai ir pirmiausiai apžiūrėti jam „priklausančią“ erdvę. Jis dar tebeabejojo, ar tai tikrai jo nuosavybė, kaip teigė administratorius. Kaliniams irgi pasako, kad va, tai bus jų kamera, bet iš tikro kamera priklauso kalėjimui, kuris savo ruožtu priklauso valstybei. Dabartinė situacija, jo nuomone, nedaug kuo skyrėsi.
Vienoje apšviestos aikštelės pusėje jau buvo radęs apvalią bedugnę, tad šį kartą apžiūrėjo likusias. Iš pirmo žvilgsnio vieta atrodė it pakibusi ore, tačiau netrukus šalia sienos pastebėjo žemyn vedančius plačius laiptus. Nojus skubiai susirinko „savo“ daiktus – abu kibirus, kartį, tada įžiebė planšetėje LED blykstę ir ėmė leistis laiptais. Šie suko šiek tiek įvijai ir žemyn – ratu aplink bedugnę. Pasilypėjus šiek tiek žemiau, Nojui ūmai pasirodė, jog iš tokios perspektyvos pati bedugnė nebeatrodo panaši į bedugnę. Ji panašėjo į milžinišką, laiptais apsuptą šulinį, priėjimas prie kurio buvo ryškiai nušviestas tuo vienišu spinduliu.
„Šulinys, du kibirai, kartis... “ - svarstė vaikinas. - „Kaip begalvok, kažkokia mįslė. “
Pasišviesdamas planšete ir nerangiai barškindamas kibirais, jis netrukus pasiekė laiptų apačią.