Ponas psichologas skiepija piromaniją

Oi ne, nereikia ašarų, ponia. Jūs dar jauna ir beveik graži - pakankamo sudėjimo, jūsų akys ne per toli ir ne per arti viena kitos, o lūpos nukramtytos tiek, kiek reikia. Na ir ko dabar raudate... Kontempliuokite gyvenimo grožį ir spjaukit į mirtį. Ak, mergaite, negi taip sunku užkurti laužą? Na ir kas, jei degtukai truputį šlapi. Seksas visada geresnis sapnuose, taip, sutinku. Na taip, nebent sapnuojat, kad mama jums daro oralinį ar jus prievartauja diedelis. Tai dėl to ir liūdit? Neliūdėkit. Siūlyčiau susigrąžint žmogiškąjį libido ir jaunystėje išugdytus nimfomaniakiškus poreikius. Atgaivinkit save, liekit srutomis ir žydėkit kaip žydi javai. Be žiedų, bet žydi. Jūs pardavėt moterišką potenciją trečiadieniniam turguj? Už 3 kilogramus šparaginių pupelių ir sloiniką pievų medaus? Na, tada negaliu niekuo padėti Žinot, kregždės aukštai skrenda, nebent ateina lietus. Žinot, mano tėvas visada jų lizdus išdaužo, kad nešiktų pavėsinėj ir ant laiptų. Ar kregždės verkia? Ne, vėl iš naujo lipdo lizdus tose pačiose vietose. Nebėkit, kur jūs bėgat. Jūsų rankos dreba ir akių vokai ryja žalsvas raineles. Jūs man patinkat, greitai atsibosit, bet patinkat. Dar pabūkit. Žinot, tokie žmonės veda mane iš proto. Blogąja prasme. Už rankos veda, kaip vaiką, kaip neįgalų, kaip silpną. Nežiūrėkit į mane taip. Tik aš galiu į jus žiūrėt, leiskit pažiūrėt, nes jūsų bruožai tokie blankūs, kad iškart juos pamirštu. Tekėkit už manęs, tada visą gyvenimą tekėsit siaura upės vaga. Patikėkit, aš niekada jums nemeluočiau. Nerėkit ant manęs. Na ko jūs vėl verkiat. Ne, mėnulis tuoj pasirodys. Ateikit, pažiūrėkit kaip gražiai skraido kregždutės, kaip prieš lietų. Ne, lietaus nepranešė. Kiek kartų dar jūs skaičiuosit mano pirštus. Turiu visus dešimt. Dar dešimt apačioj. Dar dešimt šone. Visi vietoj, visi atlieka savo funkcijas. Ne, aš ne aklas. Taip, aš girdžiu jus. Ar jums nešalta? Jūs vėl drebat ir vėl raudat. Ne, sūnus negrįš, nes jūs neturit sūnaus. Neturit vyro, motinos, tėvo. Aš irgi nežinau kas jus pagimdė. Na taip, kažkas turėjo. Taip, laikas limituotas, bet jo dar turim. Kažkur apie septyniolika minučių. Ne, aš jūsų nemyliu. Ne, pamilt jūsų irgi nesugebėčiau. Na taip, nebent turėčiau instrukciją. Panele, paklausykit. Savaitės bėgy jūs išeisit iš namų. Nesusikrausit lagamino, nepasiimsit jokių nuotraukų, tik visas savo santaupas, jei tokių yra. Padegsit savo butą ir būtinai užrakinsit duris. Žemaitijos plentu eisit tol, kol prieisit stotelę. Iš ten nuvažiuosit į Vilnių, į traukinių stotį. Iš ten – į tolimiausią galimą tašką. O iš ten – į dar tolimesnį. Važiuosit tol, kol pasibaigs pinigai. Jūs nesišukuosit plaukų, neisit į tualetą, nevalgysit, nemiegosit, tuo labiau nežiūrėsit žmonėm į akis ir su niekuo nekalbėsit. Galiausiai kažkada išlipsit. Prie jūsų prieis vyras apie 40 metų. Jis paduos voką. Voke bus parašyti trys žodžiai, kuriuos garsiai perskaitysit. Atleiskite, laikas baigėsi. Ne, problemų jūs neturit. Galiu pasakyt, kad esate visiškai sveika. Kaip ridikas. Jei tik galėčiau paprašyt, pagrokit dar kartą tą kūrinį. Taip, taip šitą. Ne, antros dalies nereikia. Du kartus pakartokit pirmąją.


Kodėl čia išvis reikia žymėt ar yra keiksmažodžių ir vaikams netinkamų dalykų. Jūs galvojat vaikai čia lankosi laisvalaikiu? SKAITO??? Jie traumuoja save žiūrėdami kaip žmogų su rankiniu pjūklu į dvi dalis bando padalint, o ne čia.