Į tolimą kraštą

Į tolimą kraštą prašvilpdams pro šalį,
Žiūrėjau į gelsvą tėvynės kupstelį,
Į vienišus krūmus, į lauko medžius,
Kiek siekti galėjau, barstydams žodžius,

Katriesiems užtektų širdy mano vietos,
Bet svetimas oras jiems būtų per kietas,
Ir žemė šalta, ir ausis per kurčia,
Geriau tegu lieka išmėtyti čia.

Ir atbulas traukėsi garvežio dūmas,
Už vingio, už krūmo kiekvieno užkliūdams,
Tik ašen prie lango glaudžiaus vagone,
Į priešingą pusę jis tempė mane.

Į tolimą kraštą prašvilpiant pro šalį,
Man širdį subraižė tėvynės kupsteliai.