AšBeviltiška@gmail.com

Tik pasakyk kur esi ir aš atroposiu pas tave nubalnotais kelėnais. Keturiom atbėgsiu kaip šuo, tikėsiuos, kad numesi kokią dešros skūrą ar  bent jau leisi patupėt šalia. Aš moku duot labas, moku gulėt, moku suktis ratu ir nebijau tavęs. Vuon brūdas!  Gerai, aš iš tolo tada stebėsiu. Tam name dega šviesa, tu virtuvėj ir dabar kalbi telefonu. Viduj tikriausiai šilta ir kvepia keptais svogūnais. Vis vaikštai iš vieno kampo į kitą, negali ramiai išstovėt, trūkčioja tavo kūnas, kojos pačios juda, nespėji. Eini, eini ir vis tiek įstrigęs tarp to seno stalo, neveikiančios orkaitės ir nusilupusių sienų. O aš žiūriu ir taip gražiai šviečia dangus, tamsa tiesiog varva. Storu nakties sluoksniu pasidengia mažas mano gyvenimas. Neatsisveikini išeidamas, net nepažiūri į mane. Aš nesiveju, per gražiai žiogai svirpia. Gal sugrįši, kažkada buvai tik anglies gabalas, bet karštis tave pagimdė ir pasikeitei. Man būtų užtekę ir anglies, bet ne aplink mane pasaulis sukas. Visai liūdna ir tylu. Aš šuo, au au. Gaila, bet dar nei karto tavęs nesapnavau, o norėčiau. Todėl pakeliu akis į žvaigždes ir laukiu. Bet jos tarsi viniais prikaltos. Žiūri į mane ir juokiasi. Žvaigždės nesižudys, bent jau ne šiąnakt.

nu reikėjo išsiliet, reikėjo.