Daina žolėje

Tokios pievų žalumos dar nematė niekas, kas gyvena žolėje.
Severiutė dainavo tą linksmą iki juoko dainą.
Išgirdęs mergaitės melodija, žingsniuojantis į pasimatymą briedis prisiminė, kad valgė žolę ir neišsiplovė dantų.
Skrendanti į namus lakštingala, bandė suktis muzikos ritme, bet galva apsisuko, sijonas pakilo, paukštė trenkėsi į medį, išmušė voveraitei vienintelį sveiką virtuvės langą.
Tik vasaros vėjas draikantis pievų kvapą nenusiminė, tiek darbo, išdalinti visiems vasaros pievų aromatus, jis dar niekada neturėjo. Jaunas. Suspės palandžioti skriejantiems žirgams tarp kojų, padrebinti lietuje išmirkusias pušis. Gimęs skraidyti  vėjas jautėsi laimingas.
Srūvantis merginos balsas pakėlė iš miego drugelius, kurie apsidžiaugė, kad laiku juos pažadino ir nuskrido praustis kojų į upelį.
Mergaitė pasuko į kairę ir greitai jos balso niekas nebegirdėjo.
Tokia žaluma, kad daina tyliai užmigo Severiutės galvoje ir tik maži žodžių trupiniai liko žolėje.