Keista grįžt

Buvo princai
Ir alyvinių obelų sodai
Buvo avys, rupšnojančios vidurvasario vėsą,
Kai po lietaus ir pats kitaip kvėpuoji.
Buvo karūnos aikštingų baltapūkių princesių
Ir laiškai, pasislėpę nuo tų, kurie juos turėtų skaityt.
Tada nežinojau, tavo valtis - mano bedugnė.
Jeigu imti tik viską -
Sakei nebūna, kad lauki ir laukies truputį.
Buvo laivai negyvi ir blyškus seno jūreivio šešėlis ant denio
mažos raukšlės įdegę basakojo vaiko kaktoj
Kol mokyklinės vasaros bėgo kaip smiltys.
Buvau aš
Tada dar nežinojau, kad gyvenimo pavėsy
Ilsiuosi po medžiu,
Glostau pirštais horizontą.
Daug ko dar buvo, bet visada - vienas dangus.