Aš prisimenu 1988 metus

Aš prisimenu kai mažas išeidavau nepažindamas laikrodžio
Ir grįžtant laibas kūnelis virpėdavo jausdamas nerimą.
Ragatkių paleisti akmenys sužeidė kažkieno vaiką.
Grįžau kruvinas, krečiamas drebulio.

Aš prisimenu kai jaučiau baisią gėdą tėvams išpažinti
Apie kiemo vaikų pašaipas, kad „tėvas tik mokytojas“.
Nepelnytos pravardės mane daužė be gailesčio
Svajojau užaugęs visus juos pamokyti...

Aš prisimenu tą kartėlį, nors atrodė, kad viskas taip įprasta.
Kad skausmą išgyventi visiems tiesiog privaloma.
Be ašarų verkti laikai tie vyrus išmokė.
Be garso išmokė moteris juoktis. 

Aš prisimenu gausmą varinių dūdų orkestro drumsčiantį rytą
Atsisėdęs ant palangės stebėjau karstą kaimynų berniuko.
Dar vakar karjere linksmai mes žaidėm gaudynes.
Nuskendo - apraizgė jį baltos lelijos.

Aš prisimenu, kad viskas buvo lyg vaizdas per miglą.
Mes nieko nesprendėm ir su viskuo sutikom.
Prisimenu nuolat dirbančius savo tėvus
Lėtą eiseną basomis per ražieną.

Aš prisimenu ryžą vaiką man pro žigulio langą parodant liežuvį.
O atgal į atkištą špygą jo tėvo per stipriai suduotą man antausį.
Prieš miegą šaltam dubeny plaudamas purvinas kojas 
Pagalvodavau, kad nieko dar šiandien nevalgiau...