Užsilikusios Joninės

PASIBUVIMAI 9

Joninės užsiliko. Buvo anksčiau kada taip ar nebuvo, dėl kažkokių priežasčių man neleista žinoti, betgi sakau – šį kartą Joninės užsiliko. Čia, Vilniaus Balsiuose. Kiekvieną rytą, nepaisant matau ar nematau, viršum jų pateka, o vakare leidžiasi saulė. Kiekvieną dieną, atvertęs kalendoriuose varduvininkų laiką, prisimenu juos, ir kiekvienos dienos lapelyje – kaip priedą - perskaitau Jono vardą...
  Tai irgi tiesa, bet ne tokia, kad tuoj pat, patekusi į smegenis, būtų suvirškinta. Po ano karto, kai žvilgterėjęs pro langą pamačiau jazminu pražydusį Dzievulį, reiškinys nepasikartoja, tačiau peizažai nenyksta. It  iš Dzievulio būtų. Netrumpą laiką stebėjau kaip jazmino baltų žiedelių lapelis po lapelio krenta ir klojasi ant žemės, kuri vis baltesnė, baltesnė, vis labiau išsipusčiusi į žiemą.
– Ko ne sausis, Pranai, a? Balta balta kur dairaisi...
– Ne tik nuo jazmino taip, redaktoriau. Man dar vis gražiausias Vilniaus Balsių turtas, tai jo sodai. Iš tikrųjų, kai jie sužydi, tuomet balta balta.
– Sakau, ko ne sausis, a? Na, o jazminas...
– Ne, ne, jis man jau kitoks nebus. Manyje jis kilsteltas Dzievuliu. Aukščiau jo kilstelėti neįmanoma.
– Tačiau palikti jį ten vieną, oi, Pelėda - ne, oi – ne!
– Pelėda? – palinkau it klaustukas arčiau redaktoriaus akių.
  Apvaikščioti save kaip Pelėdą man niekuomet nebuvo nereikalinga. Tačiau šis kartas buvo išskirtinis, buvo toks, kad regėjosi, jog puikiai žinau, kodėl mezgasi toks pašnekesys: žūtbūt reikia kaip nors ateiti į žiemą, į jos sausį ir bent iki jo pabaigos  įsiropšti į lopšį. Nuo ten man prasidėjo Ispanija.  Suprantu, kad apie tą laiką ir redaktorius atsiradęs, bet šis nežinia kodėl nudingęs. Dažniausiai jį surandu „Savęsp fragmentuose“, tačiau jų vienas, kitas, trečias, gal dar koks, kaip  antai:

O tu nepyk,
kai aš parodau į save
it angelą – toks nuoširdus,
toks paprastas ir geras.
Galbūt kažkiek ir jo yra,
tačiau munduras mano – laikas.
Ne šiaip sau rodau į Ispaniją,
prie šono kardą sau segu,
vieni gal žino, kiti – ne,
bet iš tiesų
kaip Biblijoje pasakau:
kai žemėje kažkur sugriaudžia karas,
lopšiai tuoj pat išgirsta jo negerą būtį
ir kraujas prateka upeliais –
kas pasakys, kur dingsta jis toliau?

Žmogau, nesupk manęs,
Paleiski lopšį plaukt krauju.
Aš – savanoris į Ispaniją.
Prie šono kardą sau segu,
tik nemanau, kad juo galėčiau laisvę iškovoti.
Žmogaus dalia – vergovė.
Kaip kažkada,
kaip šiandien,
taip rytoj.
Net jeigu jis karalius,
popiežius ar imperatorius,
tai nekeičia esmės.

Redaktorius:
  – Nagi, nagi... Matosi, kad dar iš lopšio neiššliaužęs. Tačiau jeigu ir karieta važiuotum, nedaug ten liko pilietinio... Kalbu ne apie jo kraują, o apie laiką.
  – Karys visuomet karys.
  – Šiandieną Ispanijoje didžiausia karys Francisco Franko.  Dar mėnesis kitas ir pilietinis karas jo pergalių sąskaitoje. Tačiau šitą  fašistą kažkodėl ir aš nedaug  žinau. Kaip čia taip, a? Gal laiko pritrūko užsiėmus Adolfu Hitleriu? Ar Josifu Stalinu?
(Užrašė Pelėda 2017-01-12)
 
  Minutė tylos. It jį tokia būtų siunčiama į Ukrainą, bet šit stabtelėjo prie mudviejų su redaktoriumi ir pajaučiu, kaip galva svyra žemyn it pajautusi, kaip prieš akis prasivers žemė ir reginys bus toks, kad... Dieve, kaip taip galima?
  – Ša, Pelėda, ša. Dabar svarbiau pamatyti ką Vilnius jam parodys, – išgirdau tylintį ir nemenkiau kaip aš savo galvą nulenkusį redaktorių, tačiau tuo pat metu jis ją taip ūmai krestelėjo, kad negebėjau suvokti, kas ir iš kur tokią žinią skelbia:
  – Betgi jis, taigi Dievas supančiotas! Vilniau, padėk Jam!...