Perkuns mon primėnė, kuoks rūpužinis buvau

Nubėga prakaits per nogarą, kap skrozdis bėg per sava mažą gyvenimą.
Gulėjau lyg vakar unt dirvuoną, bet perkūns, po šimts, muni išgondina.
Pasikėleu mikle unt alkūnių i tik daba supratau - nebe vaks jau juk esu...
Mažylėlis dar buvau aš kažkad pas babūne, kada daužės dundulis laba baise.

I prisimenu tus kvapus: drėgna sklepą, kor babūni vėrė mon bolvyni,
Sveista, kor unt juoduos dounas tepė, doudavo net kounsnį paskutį.
Tep mylėja muni baba, o aš tvarta longus bolvėm, benkarts, išdaužeu...
Nebuvau nei kart į kailį gavės, todė musėt nieka dabar nebijau. 

Kaupas ašaras mon prisimėnus peivas, katruos karvės ganės i dobila žydėje. 
Kada šlapi visi  kasė bolvės, aš meiguojau krame ant tošče maišą pasidėjes. 
Besarmatis mėgau aš kavuotis, eidavo per kaimą sesou nusikriokusi eškoti.
Dabar mon perkūns viskon primėne, kada trenkė šalia monis žaibą į tekinį.