Dabar mielai nupjaučiau žolę sode
Su sena žoliapjove, kuri vos velkasi,
Sukandžiotas mašalų žaliom pėdom,
Ir palaistyčiau šiltnamius iš prūdo.
Vaikystėj ten gaudydavau karosus,
Nors dabar jau vanduo nusekęs.
Šalia seno beržo drevėj perėdavo
Paukščiai. Turėjau ir aš gretimais
Medelį, kur įsilipdavau tarp susiraizgiusių
Šakų kaip į savo lizdą ir svajodavau apie ateitį, kuri nesustoda artėjo - vieni subrendo, kiti paseno.
Geriausiai primena saldūs pomidorai
Ir skaniausi pasaulyje rauginti agurkai,
Žinoma, kaip garnyras. Kai po visų darbų
Prie stalo paklausdavai, ar valgoma,
Visada sakydavau, kad skanu
Ir jau žinodavau, atsakymą:
‘Tai gerai, kad neišbrokijai’.
Visada girdavausi, kad tokio amžiaus,
Bet sodą ir kapus dar apvažiuoja.
Paprastume visas grožis. Kaip kolega rašė, jaučiama nostalgija, čia ir esmė, o svajonės tai tikrai auksinės, čia jau iš skaitančiojo perspeltyvos priklauso, kaip interpretuos mano žodžius:)