24/7 vilnius

šaltos kojos naktį paliečia
o naktis susirietusi tik
nudraskyti rugpjūčio erškėčiai
byra žiedlapiais likt
plaukuose iki ryto aušimo
lieka kvapas naktinio žvėries
sumedžiotas šis nušvitimas
kreša saulė ant miesto peties
šaltos kojos brenda per tylą
išbaidytą spiegimo čiurlių
tvinksi gatvės praviros gyvos
sužalotos girtuoklių dainų
virsta miestas į degančią urną
prisigerdamas kvapo kavos
slysta dievas nutrūkusia čiurna
nuo bažnyčios stogo onos
šaltos kojos įspaudžia asfaltą
it paviršiumi eitų vilnies
grįžta vakaras jau prasikaltęs
šuvedžioti rugpjūčio nakties