Beždžione, neiškelk iš medžio

PASIBUVIMAI 2

Nuleidžiu vėliavas.
Ramiai stebiu kas kur ir kaip.
Pro jas dar vis tirštai matau –
apakę akiniai regėjimo netemdo,
kaip ir klausos, beje,
neužgula tyla.

Ne mįslė man,
kaip atsitinka, kad ūmai pasijunti
žvėrim, paukščiu, žuvim, šliužu, bakterija
ir biesas žino, kokia kitokia gyvastim.
Dabar stebiu,
kaip devyngalvis savo siluetą tvarko:
viena šikinė – devynioms galvoms.

Nesistebiu sutikęs,
ko lig šiol nematęs,
tačiau lig ašarų graudu,
kad pasakos nudingsta, jų nėra.
Ir vis dėlto prašau, meldžiu:
neskatinkit išeiti į varžytines su juo –
ne devyngalvį, o valstybę
savyje (Savęsp) kuriu.

Atsimenu save, išėjusį iš kiemo vartų.
Neužkelti jie iki šiol,
bet... kaip pareinančiam pro juos man prasisprausti,
kaip juos įtikinti, kad šitas padaras – tai aš, anas
prieš šimtmetį čia prišauktas vardu
ir pavarde kaip vienkiemis apdovanotas.

Tebūva taip. kaip pramanyta pašalių –
tavęs, manęs ir tūkstančių ar milijonų,
bet (kaip ir šį pavasarį) dar suprantu,
kad į Žmogaus eilėraštį man per anksti ateiti.

Beždžione, nepalik  manęs,
beždžione,  neiškelk iš medžio...