Diskussion

Įvadinis žodis
  žemiau

(Vokietijoje labai padaugėjo rusiškai kalbančių vyrų, kurie galėtų guldyti galvas už savo šalį. Gal tarp jų ir nemažai rusų, nežinau, bet įtariu didžioji dalis ukrainiečiai, kurie nusprendė geriau pasislėpti nuo šitų nesąmonių. Suprantu juos ir pateisinu.

Manau, ir mūsų didžioji dalis karui tinkamų vyrų pabėgtų, jei Lietuvą kas nors užpultų, pirmiausia tie, kurie kasdien rašo visokius karo dienoraščius. Aš juos suprantu ir pateisinu. Mano pagarba jums.)

Kaimo japis
Pabėgo ir bijo diskutuot.

Svoloč
pirmiausia aš pagalvojau, ar verta diskutuoti, nusprendžiau neverta. paskui dar kartą apie tai pagalvojau. atsakymas buvo toks pat.
kariaukite, tik nesusižeiskit pirštuko, skaudės.

klimbingupthewalls
Bailys bailiams

Fabrikantas
Nemanau, kad nors vienas prašytų tavo pateisinimo.

Įvadinio žodžio pabaiga. Uždanga. Į sceną įeina Autorius.
      To įvadinio žodžio. Vardu Svoloč




Paskui aš dar kartą pagalvojau ir prisiminiau du gan žinomus vyrukus, ne todėl žinomus, kad būtų ką nors gero nuveikę, tiesiog suinteresuotos pusės juos pasmailino, ta prasme padrožė kaip pieštukus. Tada, žinia, pieštukai geriau pasireiškia.

Tai va, vienas 44 metais tepė slides į ameriką, kai jo bendraamžiai, gal net suolo bičiuliai, tuo tarpu sulindo į miškus ir greičiausiai padėjo ten galvas. O tasai pasiplovęs paskui tapo net prezidentu. Nežinau, kuo jį pagal tą logiką apkaltinti (žiūrėk komentarus aukščiau): ar bailumu, ar racionalumu? Nors už racionalumą veikiau reikėtų girti, o ne kaltinti. Tai atsiprašau, apsikalbėjau.

Kitas irgi tuo metu, kai jo bendraamžiai guldė galvas už tėvynę, ramiai rašinėjo prašymus (pareiškimus) priimti į komjaunimą. 52, berods metais. Paskui, daug vėliau jis buvo paskelbtas Rezistentu nr. 1. Racionalumas ar bailumas? Aš nežinau.

Tada aš dar kartą pagalvojau (jau kelintą?) ir prisiminiau Kalantą, kuris susidegino visai prie mano namų. O velnias! Juk galėjau ir aš iš solidarumo susideginti. Gal ne tą pačią dieną (nors tą pačią būtų didesnis efektas), gal kitą, būčiau pagalvojęs, apsirūpinęs benzinu ir pirmyn. Būtų jau du. Aišku, tada nebūtų manęs rašykuose, ir mano puikiųjų kūrinių nebūtų, tokia pilkuma ir nykuma jaustųsi rašykuose, bet tada dar nebuvo rašykų, ir aš tada nebent mėginau meilės eilėraštį klasės gražuolei suregzti, greičiausiai nepavyko, nes ji ištekėjo į ameriką (ir kokio velnio visus ten traukia?), taigi, apie rimtą rašymą tada nebuvo kalbos ir rašykų nebuvo, niekas nebūtų manęs pasigedęs.

O dar geriau, jei visa klasė būtų susideginusi, arba net ir visa mokykla, įsivaizduojat - Komjaunimo, reiškiasi vidurinė visa supleškėjo kaip Pilėnai. Ot čia tai būtų fejerverkas, geriau nei persitvarkymo sąjūdis. Trimis dešimtmečiais anksčiau būtume Nepriklausomybę atkovoję.

Bet gal mes bijojome? Visi pasekti Romo pavyzdžiu. Visa Lietuva susideginti? Ar buvome racionalūs, kaip tie du niekuo nenusipelnę vyrukai?