Po pagalve

Buvo vakaras. Erdvė pulsavo rugiagėlių mėliu, kitapus gatvės mirgėjo dešimtys auksinių dėželių. Jose netikri personažai su neegzistuojančiais scenarijais ir neišgyventomis istorijomis. Beveik tylu. Tolyje girdisi pirmas pavasario čiulbėjimas, įsiklausau į tylą - girdžiu, kaip žeme ropoja sraigė, kaip miegui ruožiasi aguona, kaip rasa išlenda iš po dirvožemio ir sprogsta visa savimi žolės kuokšteliuose. Taip tylu, jog tuoj išgirsiu, kaip kraujas teka mano venomis, kaip plaukeliai ant rankų šiurpsta nuo vėsumos, o akys ritinėjasi akiduobesė. Tik gatvės gaudesys ir aš. Tik smilkstanti cigaretė ir aš. Dūmas saldžiai aitrus, sumišęs su vėju jis pinasi į mano plaukus ir užmina praeities miglotą preliudą. Atsimenu, kaip po pirmos cigaretės iš miško grįžau namo ir puoliau plauti galvą, nes maniau, jog plaukai išduos mano paslaptį. Tuomet tie dūmai buvo lyg skanesni, persmelkti pradžios laukimu ir kažkuo neleistinu. Ir žiebtuvėliu nelabai naudotis temokėjau tada. Ir tuštuma tada buvo svetimesnė.

Dangus įpučia dūmų debesį man į akis; viskas susilieja. Kaip įsčias pradedu ir vėl jausti tą duslų vakarą, jis mane supa lyg lopšinė. Kad galėčiau, kad tik dar šiek tiek ilgiau galėčiau pasilikti šioje akimirkoje tarp paskutinės šviesos ir nakties. Norėčiau ją pavogti iš laiko, paslėpti sau po pagalve ir iš godumo niekam apie tai neprasitarti.