Monologas

Ilja. Man devyniolika metų. Kai prasidejo karas, aš buvau įstojęs į universitetą. Dar kurį laiką vyko paskaitos, bet paskui dingo pastovumas, perspektyva piešėsi miglota, tad gegužę pasitraukiau į Vokietiją. Tikėjausi ten pratęsti mokslus, bet pasirodo be vokiečių kalbos nėra šansų. Susiradau darbą ir kartu lankiau kalbos kursus.
O ką turėjau daryti? Gal grįžti į Ukrainą ir numirti po dviejų savaičių? Girdėjau, tokia statistika – ilgiausiai pragyvena iki dviejų savaičių. O aš dar net nekaltas. Keista, ar ne? Pakankamai gražus, nebjaurus ir nekaltas. Bet tai tiesa. Tiesiog neturėjau progos, arba turėjau, bet samoningai atsisakiau. Kas neaišku? Nenorėjau suteršti savęs su bet kuo. Jei jau atiduoti save, tai tam, ką myli. Ai, nesvarbu. Gali iškirpti.
Gerai, o karas? Taip, aš suprantu – mus užpuolė ir ką? Tai dėl to dabar turiu numirti? Vaikystėje dažnai tekdavo duoti pinigų vyresniems berniukams. Tokia buvo tvarka: atėjai į mokyklą ir atiduok dalį savo pietų pinigų surinkėjui. Kiti mušdavosi, išsikovodavo teisę nemokėti, net tie vyresni vengdavo su tokiais isterikais prasidėti. Bet tokių buvo vienetai ir niekas jų nemėgo, netgi tie, kurie mokėdavo. Tiesiog būdavo konfliktiški.
Aš mokėdavau. Mane visi mėgo. Po kažkurio laiko man leido nemokėti. Kartą surinkėjas taip ir pasakė:
– Nuo šiol galėsi nemokėti. Tu savas.
Nežinau kodėl, bet pasiekiau tai be konfliktų. Gal kartais reikia atsitraukti, gal geriau nei iškart mirti? Bet kaip tą paaiškinsi, tarkim, tiems, kurie pagaus mane gatvėje ir nuveš į komisariatą? Mačiau video kaip tiesiog gatvėje gaudo jaunus vaikinus, sodina į mašiną, dažnai tai būna greitoji pagalba, kad neįtartų, ar šiaip maršrutinis autobusas. Kartu dar duoda į kaulus ir išveža, jei ne tuoj pat į frontą, tai patikėk, ilgai užnugaryje nesėdėsi.
Todėl aš ir sakau, o kur diplomatai, kur derybininkai, kurie turėtų metus, dešimt metų, šimtą derėtis, kol susiderėsi? Kodėl nepaklausiama savo žmonių, ko jie nori? Juk paprastai visi karai vyksta dėl kelių žmonių nesusikalbėjimo, nepilnavertiškumo komplekso, nepamatuotų ambicijų, kitų psichologinių problemų. Juk paprasti žmonės, ko gero, nueitų ir susitartų su kaimynais, vargu, ar iš prigimties jie laiko kitos šalies tokius pačius žmones priešais, tokiais juos padaro valstybių vadovai, blogiausiu atveju paprasti žmogeliai pasimuštų, jei dėl kažko nesusitartų, o paskui kartu pasigertų. Bet eiti vienas kitą žudyti? Tai nėra prigimtinis instinktas, absurdiška norėti, kad kitas žmogus mirtų, reikia būti nesveiku, bepročiu. Tokie dažniausiai ir vadovauja valstybėms, sėdi saugūs aukštuose postuose ir siunčia savo piliečius į mirtį, lyg šachmatų figūras, tiems net gerai nesuvokiant, o kas, po teisybei, atsitiko?