Klišės

Įstrigau skaitovų konkurse;
Arba blogos literatūros skaistykloje,
Tokioj, kur esi priverstas klausytis klišių;
Iš JOS, mieli draugai, neįmanoma pabėgt.
Kad ir kaip siaubingai krūpčioji nuo kiekvieno naujo pretenzingo poeto bandymo būti daugiau nei sielos valiutos ten yra ar kada nors bus.

Galvoju, kad tapetai naujuose namuose geri išeitų
Su klišėmis vietoj raštų.

Skaityčiau. Ir skaityčiau. Tokius kūrybos klyktelėjimus kaip kad šitas:

„Skambina pavojaus varpais mano širdis
Ilgiuosi karšto prisilietimo, kol rasa, tokia gaiviai šalta, vėsina. “

Virtuvę šituo ištapetuočiau. Grynai dėl praktinių sumetimų.
Banalybės man atima apetitą.

Savo skaistykloj išgirstu ir tokį myktelėjimą: 

„Nusibodo toks pasaulis. Jame nebetelpu. Elgiuosi su tavim lyg koks Mileris nors kol kas nesiautėju su purvinomis kekšėmis po miestą paryčiais, o savinaikos viduje turiu tiek... Tiek, kad net Nyčė pavydėtų. “

Čia tas kitas kūrybos tipas, tokių, žinai, kurie protingais nori pasirodyt.
Kitam kambary gal dėčiau. Kur prie knygų, kad prisiminčiau, koks neseksualus yra pretenzingumas.

Nuobodus. Apgailėtinas. Pigus.

Išsiklijavus savo namus klišėmis, prisimenu, kad yra toks pažadas, nepažadėtas.
Bloga literatūra moko. Absurdas, ne Panama, yra labai gražu.
Taip ir glostau naujus tapetus.

Ant galo, girdėjau, poetai rekomenduoja įmest truputį mistikos.
Tai dabar laikykitės.
Ar pastebit, kad tik tokia nedidukė S skiria skaistyklą nuo skaityklos?
Ir manot, kad tai – tiesiog atsitiktinumas?