Trys etiudai

٭٭٭

Krituliai (čia apie vandenį) šiaip sau.
Teiraujasi įkyriai kažko vis, kalbina  patirtį,
o galėtų palaukt geresnės progos.
Nuduoda, kad atsitiktinai užklydo.
O iš tikrųjų – užklupo. Mulkiai
tie krituliai, neišrankūs, beveik
antipatiški, švelniai tariant.
Pasiunčiau juos.

٭٭٭

Bandžiau prisimint valandų pavardes.
Niekaip.
Grįžo vos kelių vakarų slapyvardžiai.
Slidus buvo ežero paviršius,
žvejų veidai nuo savęs nutolę,
bijojau, kad išsikraus ausinių maitinimas,
nieko geriau nėra už fortepijoną.
O pravardės nepasimiršta.

٭٭٭

Žiūriu į kiemą. Mylimiausiame mano lange
pusė obels – kitą pusę slepia savo kampu veranda.
Antrame plane popietė apšviesta vakaro.
Šiek tiek virpa oras nuo ką tik jį košusio šurmulio –
toks jau tas dienų temperamentas,
lūpų kampučiuose liežuvis randa skonį kavos,
užuodžiu kvapą pušinių malkų jau pasiruošusių,
prisimenu vyną.