Pamelavimai ir išpažintys XV

–  Aš gervė?
  Nedaug rūpėjo (bent ne tiek, kiek reikėtų), koks turinys telpa žodyje PAJAUTA. Tačiau pradėjus dairytis po jį, darėsi nesmagu, kad suvokti jo erdvę su tuo, kas joje yra ir kaip tai išdėliota, ne taip paprasta, o mano smegenims – gal netgi neįmanoma. Tačiau tai netrukdė neužsimiršti, kad kažkas jose įterpta man labai svarbaus, ko nežinau. Pajautų daug. Ir visos nematomos. Beveidės. Žiūrėk nežiūrėk, rodyk nerodyk į jas, o ten kur jos – akims visuomet tuščia. Tačiau nepaisant tokios „tuštumos“, neišmokau ja netikėti. Ji kaip gervės debesuotame rudenio danguje. Nematai jų, bet girdi – klykia. O šį kartą ir aš su jomis. Panūdo net tik apie savijautą kalbėti. Va, suradęs prieš dešimtmetį rašytą eilių (eilėraštį), paketinu jį perskaityti bent sau. Deja, deja, žinau, kad perskaityti tik sau, jau neįmanoma.. Tačiau kol kas leiskime fantazijai pažaisti manimi, kad neva esu idealioje vienumoje ir skaitau tik sau. Ir taip:

Daug kartų taip
dangum jau gervės skridę,
kad pailsėtų, gūžtas išauginę.
Be šilumos.
Prie nuolaužų ledyno.
Ten, šiaurėje.

Sugrįžtant atgalio,
sparnai didėja, auga...
kad, regisi, ir skrydyje
lizdus išsaugotus apglosto.

O gervės!
Te nebus dangun ramybės!
Kuomet pavargsite,
tai nusileiskite man ant krūtinės.
Galbūt, prigludus prie širdies,
jums bus lengviau išskrist – parskristi
Ir pasakyt:
– Ir mirdamas, Prany,
turėtum būt laimingas,
jei tavo laiškus gervės skaito...
                        „Gervės“

  Nors kad ir kaip tai neįtikėtina, tačiau jau ir tokias dalykais nesistebiu. Jau išmokęs atsispirti į žemę kaip gervė ir pajėgus skristi kaip ji – ir vis per pajautas, per pajautas, per jas... Va, jau netoli ir Šklėriai. Regiu, kaip kažkas fotografuoja ir dangų, ir po juo esančią Bakanauskų pelkę. Ir man smagu manyti, kad gal šį kartą jau ir nuotraukoje pats save pamatysiu skrendantį taip, kaip išmokęs... kaip išmokinusios tai mane daryti pajautos. Ten, poligone. Skrendu kaip gervė, bet kartu jaučiuosi, jog esu poligono žmogus.
– Ir ką jam pasakyti, a? Ką? Gervė gi! – kažkas mesteli iš Bakanauskų pelkės. Ir nors netikiu, bet pajauta tokia, kad išgirstu savo dukros šnektą. Lyg ir atvaizdas jos. Uogautoja. Spanguoles renka.
– Bakanauskų pelkėje? Na jau, na jau! – nemoku patikėti...