Reikėjo tart kažką,
kai paregėjau jas –
abi (Poe ir Pro)
šypsojosi lyg nieko neįvykę,
nors šalimais – ir Epopėja.
Jau nemaniau, kad ją galėsiu pamatyti
paveikslais, tomais knygų,
visu darbymečiu, kuris
va šitaip į regėjimą sukritęs,
kad net neišmanau,
kaip atsiliept į šitokią esybę –
per visą šimtmetį lig lopšio
o ten, už jo – lig horizontų ir toliau
pažįstami peizažai nenudingę.
Ne! ne! Dievuliau gink,
šį kartą tavo vardo neminėsiu.
Apglostau savo Aš
ir suprantu, kaip dar labai nežinoma,
Savęsp šalele (Ašašai), esi.
Parodau į save kaip Praną
ir stipriai uždengiu delnais ausis –
tegu minutei, kitai pasiliksiu vienas sau,
be priemaišų, be to, kas nepriklauso man.
Pro
– Kur dėsiesi, Prany,
jei Žmogumi apibrėžtas esi
bent nuo beždžionės.
Poe
Kodėl „bent nuo beždžionės“?
Manyčiau, įvairovės čia daugiau,
negu varpai bažnyčių skambina
į Dievo žodį.
Tegu pakaksią laiko mums paabejoti,
ar jis teisingai išgirstas.
O tu, Prany, numeski delnus nuo ausų.
Ir be delnų kurtumo tiek,
kad negirdim savy Savęsp.
Aš
Oho! oho! Štai šitokią tave
net ir per delnus išgirstu.
Poe
Nepykite, kad priekaištus tokius žeriu,
kuomet štai ir pati bailė,
nesugebu, nesidairydama po pakampes,
po pašalius paklausti:
– Dieve, kur esi?
Žinia, kad tu Visur,
sprogdina smegenis
ir neršia juos skeveldromis.
Kaip aiktelėti,
kad ir šitokioj Žmogaus griūty,
Dieve, esi?