Šešėliai

Gailiuos tautos, kuri nelaisvę kėlė,
Kuriai lyg kardas nebūties viršum galvos,
Iškeltas pavergėjo, paklusnumą lėmė –
Kitaip save prarast galėjai –
                                        likt be Tėvynės, be Kalbos...
   
Kitaip galėjai viltį paskutinę
Palaidoti, kad tarp laisvų šalių
Valstybės simbolius ir valią lyg gyvybę,
Pareikši laisvas tarp lygių... –

Nekartą mokė laikas savo priešus
Praaugti skaudant tyloje –
Akis nuleisti, kol jis dūksta –
Kad krinta bombos – gūžiasi tiesa... –

Labai gailiuos... kiek iškentėjo...                       
Kiek kraujo, melo – kiek klastos...
Pati vaikus augino – juos penėjo...
Be meilės – dar žodžius kalbėjo nuolatos...

O baimėje –
                  ne visados nuoširdūs žodžiai... –
O dar ir priespauda juoda... –
Ir augo sūnūs nevienodi –
Ir dukros augo kaip „katra“...

Bet tai kas juoda – vis sugriūna,
Svajonės, viltys lyg banga
Iš sunkio kilus skriaudą plauna
Ir vėl atsitiesia tauta...

Vėl savas laukas – savas vyturėlis...
Vėl duona nokstanti – saulės šviesa...
Tiktais vaikai – žodžiai apėję ... –
Lygtais prieš laisvę būtų skriaudoje?..