Abhimaras linkteli galvą ir išeina. Nieko nelaukes materializuoju kuokšteli šviežios melisos šakelių ir lapelių, nedideli keramikini puodeli su liepos medumi. Materializuoti man gaunasi tarsi savaime. Visai kaip mano sapnuose, kur materializuoju daiktus be jokių pastangų. Užtenka tik panorėti. Šitame pasaulyje tai pat kaip sapne. Pradedu suprasti, kodėl Žavingoji pasakė kad burtininkauju. Susimastau mėgindamas prisiminti ką dar moku sapne. Tik išmėginti tai ka prisimenu nespėju, nes į vidų įžengia besišypsodamas ramia giedra šypsena Ahladas, nešinas kibiru vandens. Nusišypsau. Jis labai laiku atėjo.
- Puiku kad atnešei vandens.
Gudriai jam pamerkiu aki.
- Nori duosiu kai ką skanaus?
Vienuolio šypsena praplatėja.
- Kokia nors uoga? – Pasiteirauja.
Nusijuokiu.
- Norėtum..
Už nugaros paslepiu ranka ir jame tiesiog instinktyviai, materializuoju maža plienini šaukšteli. Pamerkiu šaukšteli į medų ir ištiesiu jam.
Vienuolis surimtėja ir nepatikliai pašnairuoja į atkišta šaukšteli su medumi.
Mane suima juokas. Bet dėl visa ko perspėju, nes kas ji ten žino. Dar sugalvos pakramtyti metalą.
- Šaukštelio gali nevalgyti ir pasilikti sau, o kas yra ant jo siūlau paragauti.
- Mes nevalgome daugiau nei viena karta į dieną. - pareiškia jis rimtai.
Nesusilaikau ir nusijuokiu
- Tai tu šaukštelio ir nevalgyk. Tačiau ragauti, nereiškia valgyti.
Ahladas nepatikliai dar karta pašnairuoja į mane. „ Ir nuo kada jie manimi taip nepasitiki? “ Mintyse padejuoju. Vienuolis atsargiai paima šaukšteli iš mano rankų ir pauostęs įsikiša į burną. Jo akis išsiplečia iš nuostabos ir tuoj pat užsimerkia. Jo veide perskaitau palaimos išraišką. Kol jis mėgaujasi medaus skonių, pripildau puoda vandeniu kuri man atnešė vienuolis. Girgžteli užsidarydamos duris. Pažvelgiu į ta puse. Mano pagalbininkas be žodžiu išrūksta. Tik šaukštelis vienišas lieka gulėti ant stalo. Gūžteliu pečiais ir susimąstau kaip pagerinti maisto gamybą. Labai jau ilgai trunka kol vanduo užverda tuose moliniuose puoduose. Vėl sugirgžda duris. Metu žvilgsni ten. Pro duris įžengia kiti du vienuoliai.
- Gal gerbiamas skanumynu meistras ir mus pavaišins tuo ką gavo jaunėlis Ahladas? - pagarbiai pasiteirauja vienas iš jų.
Nusikvatoju.
- Gerai. Duosiu su sąlygą. Jeigu išprašysite Abhimaro, kad su virtuvės įranga elgčiausi kaip noriu. Nes atnaujinimo verkiant reikia.
Vienuoliai susižvalgo ir nusilenkę išnyksta už dūrų. Jau numanau kas toliau bus. Todėl materializuoju dar tris šaukštelius ir jais pakabinęs medaus, padedu ant vieno iš dubenėlių. Kaip reikėjo tikėtis, netrukus pasirodo visi keturi. Abhimaras ir du jo vienuoliai. Abhimaro veidas atrodo susirūpinęs. Jis man nusilenkia.
- Man pasakė kad jums verkiant reikia atnaujinti virtuvės rakandus. Patikėkite, mes dabar tokios galimybės neturime.
- Aš ir neprašau kad jus ja atnaujintumėte. O prašau man leisti ja atnaujinti. Už tai aš jus apdovanosiu štai kuo.
Pakišu jiems dubenėli, kuriame guli tris šaukšteliai su medumi. Vienuoliai su viltimi sužiūra į Abhimara, kaip du šuniukai kurie labai nori skanaus kaulo. Tas atsidusta.
- Na ką padarysi. Jeigu jus apsiimate pats atnaujinti rakandus į geresnius, kaip aš galiu prieštarauti. Vis tiek maisto gamyba palikau jums.
Tai pasakęs, oriai paima dubenėlyje gulinti šaukšteli ir nedvejodamas įsideda į burna. Iš malonumo sučepsi. Kiti vienuoliai irgi neatsilieka nuo vyresnybės. Visi tris netrukus su palaimingais veidais palieka mano virtuve. Susijuokiu. Nėra malonesnio vaizdo vargšui virėjui, kai klientai ji palieka su palaimingais veidais. Dabar jau galutinai patikiu kad galiu čia viska materializuoti. Nedelsdamas sukuriu visa puodu nerūdijančiu puodu rinkinį, dengta iš vidaus akmens mase. Tai patys sveikiausi puodai maistui gaminti ir pakankamai ilgaamžiai. Iš seno molinio puodo, vandeni perpilu į nauja penkiu litru puodą ir pastatau iš naujo užvirti. Senus molinius puodus nunešu už durų, kol vanduo kaista. Man besidarbuojant kaip iš po žemiu išdygo Ahladas.
Nudžiungu.
- Oo! Tu kaip tik laiku! Čiupk tuos puodus ir tempki į daržą. Juose auginsime kai ką įdomaus.
Ahladas išsišiepia.
- Kitus pakviesti?
Sukikenu.
- Matau patiko. Jeigu jie neturi ką veikti, tada pakviesk. Visiems bus ką veikti.
Ahladas netikėtai pašoka į viršų, ore apsiverčia per galva kaip koks akrobatas, išbėgdamas trenkia durimis po sekundes pro langa pamatau jo tolstančia nugarą. Nusikvatoju iš tokio jo pokšto ir nužvelgiu virtuve. Taip... Jos laukia didžiuliai pasikeitimai. Materializuoju stiklinius puodelius, kuriuos kažkada man padovanojo prieš daugybe metu mano viena karminė sesuo iš ano pasaulio. Karminė todėl, kad praeitame gyvenime, mes iš tikrųjų buvome brolis ir sesuo. Tuos puodelius labai myliu iki šiol. Nes jie man primena ja... Tik ši karta sukūriu juos iš nedūžtančio stiklo. Už durų pasigirsta šurmulys. Iškišu galvą. Visi keturi vienuoliai tempia po puodą. Tyliai nusijuokiu. Net garbingas Abhimaras neatsispyrė pagundai. Tada aš juos irgi nenuvilsiu. Greitai sukūriu agurkus ir puslitri šviežio skysto medaus. Paskui kol jie nesugrįžo sunešiu už durų likusius molinius puodus ir sugrįžtu į virtuve. Vanduo puode jau verda. Tuo ir geri tie puodai, kad jų dugnai taip padaryti, kad jiems nereikia didelės ugnies kad vanduo juose užvirtu. Puodą nukeliu nuo viryklės ir pastatau ant medinio stalo kad truputi pravestu. Kad prisotinti vandeni deguonimi, materializuoju paprasta vielini plakiklį, kuri paprastai naudoja konditeriai ir pradedu su juo plakti vandeni puode. Taip arbata papildomai oru prisotina senieji kinu arbatų meistrai. Vėl pasigirsta šurmulys už durų. Ši karta išgirstu ir Žavingosios balsą bei juoką. Netrukus ji įžengia pas mane į vidų besijuokdama
- Na kerėtojau, kuo apkerėjai vienuolius kad jie nešioja senus puodus?
Nusišypsoju.
- Liepos medumi. Už jų triūsa, jie dar gaus kai ką papildomo skanaus ir gaivaus. - Parodau į agurkus ir stiklaini su skistu ir šviežiai kvepiančiu medumi.
Žavingoji vėl nusikvatoja
- Na tu ir gundytojas.
- Aha. - Linkteliu galva toliau plakdamas vandeni.
Paplakęs iškišu galvą į lauką. Puodu jau nėra. Reikia ir man paskubėti. Žavingajai matant sukuriu dideli apvalu padėklą koki paprastai naudoja restoranuose. Tik padarau kad jo abejuose galuose būtu pririštos po dvi virvutės, kurios jungiasi į viena patogia rankena. Toki padėklą paprastai naudoja Vokietijoje alaus baruose. Ant jo paprastai nešioja didelius alaus bokalus ir neišmeta kad ir kaip skubėtu. Labai patogus daiktas. Paskui sukuriu dideli, iš nedūžtančio stiklo ąsotį su patogia rankena, nedūžtančio stiklo, nedideli dubenėlį medui ir senovini glazūruotą dubenį į kuri sudedu nuplautus ir supjaustytus išilgai agurkus. Į truputi atvėsusi vandeni puode įmetu šviežias melisas ir uždengiau dangčiu kad pritrauktu. Netrukus pasirodo ir vienuoliai. Sugūža į virtuve ir įsižioja pamate naujus nematytus rakandus. Šypteliu. Iš stiklainio į stiklini dubenėlį supilu kvepianti medų, kurio kvapas iš karto pasklinda po visa virtuve. Vienuoliu akis sužiba. Matau kaip jie nuryja seiles. Tada atidariau puodo dangti ir šviežiu melisų kvapas susimaišęs su medaus aromatu pasklinda po virtuve. Atsargiai arbata iš puodo perpilu į grūdinto stiklo, nedūžtanti ąsoti ir pastatau ant padėklo. Ten pat sudedu dubenį su agurkais, dubenėlį su medumi ir puodelius. Viska pakeliu ant rankenos ir įteikiu Abhimarui. Mirkteliu jam.
- Štai jūsų apdovanojimas už pagalba. Tuo pačiu ir atšventimas mano priėmimo į jūsų gretas. Jeigu laikysite už tos rankenos, tai kaip beskubėsite, jus neišlaistysite arbatos ir nenumesite puodeliu. Aišku per akmenis su juo geriau nešokinėti. - Nusijuokiu. - Tas daržoves merkite į medų ir valgykite. Tai jus atgaivins. O arbata nuramins ir paruoš jus poilsiui. Primenu. Tai ne maistas. O tik priedas prie arbatos.
Vienuoliai man nusilenkia ir be žodžiu išnyksta už durų.
- O ko tu norėtum, brangusis mano, už tokia padaryta revoliucija? - Žavingoji paglosto man veidą..
- Šiaip... didžiausias mano noras yra būti su tavimi, tavo kompanijoje. – Apkabinu aš ja. - Tai nepaliginimai didesnė laimė už visus agurkus su medumi. Bet aš dar nepabaigiau virtuvės rekonstrukcijos. Ir manęs dar laukia daugybe kūrybinės veiklos.
- Savo kūrybine veiklą atidėk vėlesniam laikui. Tu jau sunaudojai tau duota kūrybinio potencialo energija. Nereikia jos išnaudoti per daug. Tai gali pakenkti visam tavo organizmui. Todėl atsiduok didžiausiam savo norui ir palydėk mane į mūsų namus. Ir aš tau turiu apdovanojimą, už tai kad rūpiniesi kitais. – Ji vylingai pažvelgia man į akis.