Alyvmedžiu mano siela alsuoja

Alyvmedį apšviečia išblyškusi delčia
Lyg rinkdama žvaigždynų išbarstytus kristalus
O mane apgaubia sapnai šalti
Dar neuždengus šio krašto vakarui

Rėkiu, blaškaus, krentu
Į tamsų, o gal šviesų dugną
Savo draskomą širdį laikau
Ant pavargusių rankų
Dievo vardo šaukiaus


Bet kai pavasarį širdis atgyja
Dainuoja, džiaugiasi būtim
Alyvmedį matau prie kelio tyrą
Ir sielą traukia prie jo artyn

Įkvėpiu alyvų į plaučius, į sielą
O gal jos kvėpuoja manimi
Tačiau supranti tiktai vieną

Alyvmedžiu mano siela alsuoja
Ne tavim.