Noras skaityti knygas

Šiandien šuo neėdęs jau trečia diena. Nuo nutikimo užvakar ryte, po trečio žaibo plykstelėjimo guliu šaltyje ant šaltų grindų. Guliu kaip šaltinyje. Kaip šuliny. Prieš tai žaibavo naktį, ėjau prie atidengto virtuvės lango, netgi ne sykį susvyravau, tarsi eidamas virve, kai švystelėjo antrukart.
Keista, bet viską prisimenu.
Paskutinį kartą žaibas buvo gal kamuolinis, tik šį faktą sunkiau atmint. Lauke aiškiai pliusinė  temperatūra, atlydys, girdžiu, kaip
vanduo laša nuo stogo. Kelnės
turbūt irgi šlapios. Troboje galėtų būti apie plius 5. Man atrodo, kad sunku ištverti tokį šaltį, bet žinau ir tai, jog pojūčiams bunkant išvermė didėja. Jaučiu ne tiek šaltį, kiek abejingumą visam kas vyksta. Jeigu vyksta. Jeigu vyks.
Sakoma, kad po
pirmosios perkūnijos pterodaktiliams atgyja senojo pasaulio atminimas, ima augti žolė. Manau dar anksti, bet visgi,
nenustebčiau.
Šuo tai pradingsta, tai vėl pasirodo. Spėčiau, jis taip tikrina ar tebesu ir tik laiko klausimas kada
ims ragauti mane. Tai būtų paskutinė vakarienė, kurią jis gautų mano sąskaita. Kitas klausimas yra tas pats - kiek laiko turiu.
Dar kitas klausimas yra kitas - ar kas nors pasidomės manimi.
Sunku numatyti įvykius, tame tarpe ir tuos, kurie nuo tavęs nepriklauso. Spėliojimas vargina, iki žaibo nutrenkimo vargino dar labiau, dabar gelbėja abejingumas. Tai būsena, kurią lengva ir nusakyt ir išjaust. Jeigu nejausčiau abejingumo, turbūt šliaužčiau iš virtuvės į mažąjį kambarį. Tyliai ir lėtai, bet taip, kad šuo negalėtų pavyt. Kad nespėtų manęs tolstančio užuost. Jis tikrai suės mane, jeigu nepasistengsiu. Jei nė nebandysiu. Ar privalau gelbėt save? O jį nuo šungaudžių teismo?
Šuo ragavęs žmogienos yra nebe šuo. Vilkolakis ar dar blogiau. Drėgmė ne tik po manimi, skruostas irgi šlapias, jis ką tik lyžtelėjo mane. Tikrina.
Jei įstengčiau ir jei sugebėčiau ne tik sutelkti jėgas, bet ir norą pasilikti, man regis, kad net galėčiau ropot. Blogiausia, kad Mozė prigulė šalia. Kodėl jam daviau tokį vardą? Pranašo? Ką jis pranašavo? Negaliu atsakyt. Jis ganė avis po dykumą. Įdomu ar jos įstengtų klaidžioti nederlingais smėlynais kelias dešimtis dienų. Dėl smagumo kartodamos dekalogą. Ir pamiršdamos tam, kad būtų dar smagiau. Pernelyg - mano mėgstamas žodis, kaip ir kiti kone toks pat. Gal tik kilmingesnis. Jį lydintys yra suvis, visiškai, visai ir absoliučiai.
Po žaibo ir perkūnijos trenksmo, po išbandymo vaizdu ir garsu, aš esu abejingas šio pasaulio gundymams, kaip Mozės papjautos žąsys, kaip kava Nirvana, gal neatsiktinai užplikyta tokiu prekiniu ženklu, kuris teiktų užuominas, hintus tik nežinia į ką - nebūtį, stabtelėjimą, sąstingį, stebėtojo povyzą, grynąjį smalsumą, kai gamtininkas stebi vorą ateinantį musės praryt ir vienam jų vos pastebimiau mirkteli kaire, kitam dešiniąja akimi, todėl ir tik tam, kad per nejuntamą aplinką skatintų abiejų pasiryžimą įvykti vyksme, kuris turi įvykt. Vos pastebimą ir vos juntamą yra lygiai nepastebima ir nejuntama, greičiau atspėjama, nes būna, kad taip imi knygą nuo ketvirtosios lentynos, tarsi žinodamas arba trauki iš pažasties. Jei knyga žinotų ko paklaust, klaustų taip: ko nors norėtum mano pone?
Ar tu sutvertasis padare esi pakankamai smalsus gauti atsakymams? Gauti, ne klausti. Ir klausti kol gausi. Pakankamai pasiruošęs siekti begalybės.
Kavos negaliu pasiekt. Ir nežinau ar jos noriu, ypač šaltos. Ar galėsiu pasiekti knygą nušliaužęs kambarin? Ko gero taip, grindys ten linksta, judinčiau tol, kol įsiūbuota lentyna užvirstų ant manęs. Perduotų, daugiau mažiau valdomų bangų būdu. Reikėtų sakyti principu, bet man gerai taip, kaip sakosi. Dar nenusprendžiau.
Ir turėsiu pakentėti, kol šuo atsitrauks nuo manęs. Kol nebegirdėsiu jo šnopavimo į mane.
Tada į pelių šlapimu dvokiantį kambarį šliaušiu pasiimti knygos. Vien nuo minties apie raides, jaučiu grįžtant jėgas, beveik antplūdį, nors neabejotina, kaip ir kiekvienas jausmas, taip gali būti apgaulingas ir šis.
Sąmoningai ar ne, aš panyru per sekliai, kad suvokčiau nuoseklaus norėjimo padarinius. Taip asilas stovi tarp dviejų kubilų ėdalo. Tarp dviejų ėdžių, vienodai tuščių nes ko nors pilnumas nėra pilnatvė. Gal prisnūsti vėl? Bet nežinia ar pabusiu. Neapsisprendžiu. Ar taip abejoja gyviai prieš panirdami į hibernaciją? Jaučiu artėjant sapną, kurį verta išvyst, aš apsisprendžiu. Nusiteikimas persikelti į Laiko kinoteatrą bulvare su patogiomis sėdynėmis įvyksta.
Reikėtų tik pamušalo nesudrėkint. Gal todėl sėduosi ant didelio, gulsto, samanoto  akmens. Žiūrėsiu į sapną.


II