Smagu, gražu, turtinga matyti jį, Vandenį, susilaukus eilinį kartą. Ir ypatingai tuomet, kai jis su ąsočiu. Ne visą laiką jis su juo, bet labai panašu, kad į kai kuriuos mano susiėjimus su Vandeniu galima rodyti kaip tradicinius. Tuomet jis ne tik su ąsočiu, bet ir atsiradęs prie kalendoriaus. Būtent. Išplėšia iš jo lapelį, kartu su ąsočiu deda į lopšį ir nelyg laimina: gurkštelėk, Prany, gurkštelk nesigailėdamas ir kartą, ir antrą - trečią. Taigi, marš į lopšį. Baliaus laikas užtekėjo..
– Ir neiškrisk iš jo, beje. Bent iki vasario 19 -osi, – atviru tekstu sako Anonimas, šitaip rodydamas į tarplaikį, kuris dar priklauso jam, Vandeniui. Na, o ką pasakyti apie Anonimą. Asmeniškai apie jį ką nors šnekėti nesinori – užsimaskavęs taip, kad, giliau krapštelėjus, nežinai kokį gyvį pamatysi, kokią muziką išgirsi.
– Nuo to karto – ne. Jeigu reikia – policija pagelbėja, – sąžiningai sakau Anonimui. Jis tą „kartą“ žino. Mudviejų santykiai niekuomet nebuvo atgrasūs ir, manau, kad geriau pasidairius po juos, pats sau atrasčiau, kas būtų reikalinga, aktualu, praverstų apsisprendimuose, imantis atsakingesnės veiklos. Betgi trukdytis, kai lauki Vandenio nuplėšiant iš kalendoriaus sausio 29 d. lapelį: ne, ne, ne, niekuomet – ne. Laukiu kaip šį kartą atrodysiu, kai kartu su ąsočiu ir iš kalendoriaus nuplėštu lapeliu būsim keliami į lopšį. Kažko geriau tikėtis neverta, bet išsipagirioti laiku...
– Iš kokios operos čia taip?
– Operos? Ak, tu čia, Anonimai. Dabar štai galvoju, kad būna pas žmogų dienų, kai jos nors ne iš Joninių, bet šviečia kaip iš jų. Netgi su pražydusio paparčio žiedu. Esu laimingas be operų, tiesiog laukdamas sausio 29 -tosios.
– Iki jos netoli, bet kur garantija, kad tikrai sulauksim. Kita vertus, kam reikalingas toks džiaugsmas, jeigu žinai, kad po jo sunkios pagirios.
Hmm, teisus jis, kad dažniausiai. Taigi ne visuomet, - pagalvoju, o paregėjęs prieš save ant stalo magnetofoną, nuspaudžiau jo mygtuką nežinodamas, kaip ir ankstesniais kartas, ką išgirsiu. Tačiau būtent dėl to jis ir atsirado šalai, kad atsiminčiau. Nemažai metų jis mane lydėjo kaip radijo žurnalistą, bet dar dagiau laiko pratūnojo, pragulėjo stalčiuje, kartu su įrašais juostelių kasetėse. Iš šit vienąkart pajaučiau, ar nevertėtų, Prany, nudingusį į užmarštį laiką prakalbinti per įrašus. Kaip dabar kad, spustelėjus magnetofono mygtuką.
– Atžvangės valanda. Gražu. Ir taip nuosekliai derasi su širdimi.
– O! biesas imtų tą širdį!...
– Pranas stengiasi kaip tranas, bet išeina balaganas.
– Korozija – rimtas dalykas. Sūriką reikia pavartoti. Čia Borka patarė, nes aš tai nežinau.
– Jonui turbūt labai patiko, šmaikštus toks.
– Kokia proga, toks ir eilius
– Toks jau labai surūdijęs. Net girgžda per visas siūles, kaip geležinio
medkirčio triusikai. Reikėtų gerokai sutepti.
– Taip, taip, banguota tavo, Prany, kūryba
– Kūryba?
– Atsiprašau, Anonimai. Net ir norėdamas taip, nebūčiau sugebėjęs. Netyčia.
– Negesink. Tegu. – pastūmė Anonimas prie magnetofono priartėjusią ranką beveik tuo metu, kai iš jo pasigirdo ir jo, Anonimo, šnektelėjimas:
– Vakar kažko nesirašė, sakau, geriau vėliau negu apsimest, kad neskaičiau.
– Tfu! tfu, kad jus biesai po pakampes išnešiotų arba eikite visi šėko pjauti, – šiai iš mikrofono išgirstai muzikai palinkėjo Anonimas ir pats išjungė ją.
– Atsimenu, kad dar Jonas šnekėjęs.
– Koks Jonas? Kaimynas jis čia, Šnekorius, Amnezija... Et, kuo tik nepabūni iškeltas iš lopšio į žmogaus gyvenimą Tfu, tfu, te prapuola jis toks kartu su Anonimu.
– Ir Gogo?
– Jeigu nori ir su Gogo, su visu „Rašyk“. Tik ir užsiima kaip ką smagiau apie pirštą apvesti. Bailiai, bijantys savęs. Nagi įpilk, jeigu dar iš proto neišėjęs. Vandenis g!...