Baisi pasaka apie zuikį ir vilką

Šaltą tamsų sausio rytą,
Vilkas ne juokais sustipo,
Apsivilko sena bliuską,
Nosį kyšt laukan ir kiurkso.

O pro šalį zuikis eina,
Tyliai eina, rėkia dainą.
Pilkis to taip ilgai laukęs,
Zuiki čiupt ir zuikio klausia.

- Kur eini, žvairy, toks linksmas?
Ko nevirpa tavo kinkos?
Alkanas esu be galo,
Ar nebus čia kelio galas?

- Galas tau, tu senas kriene,
Nebandyk net liest šiandiena
Skrandį spazmais tau susuksiu
Kepenis lukštais nulupsiu.

Ir stenėsi patvory,
Nervinsi visus šunis.
O pavasariui atėjus,
Iš tavęs liks tik kisielius.

Išsigando baisiai pilkis,
Nes suprato - bus blogai.
Per Velykas gi kisielių,
Labai mėgsta gert vaikai.

Zuikiui laimės palinkėjo,
Bliuską dovanų pridėjo.
Ir sulindęs atgalios
Stipo šalty lyg aušros.